Alytaus krašto piliakalnių legendų keliais

Alytaus kraštas įdomus ne vien nuostabia gamta, bet ir istorijos paveldu. Pristatomo maršruto pagrindiniai objektai - piliakalniai - Dainavos krašto istorijos liudininkai, menantys šimtmečiais trukusias mūsų protėvių kovas už šią žemę, laisvę, už pagonių tikėjimą. Daug jų, apipintų padavimais ir legendomis, yra Alytaus krašte. Šie piliakalniai sutvarkyti, lengvai pasiekiami, laukia visų norinčių keliauti.

Garsiausias Alytaus krašte Punios piliakalnis, dar Margio kalnu vadinamas - stūkso Nemuno ir Punelės santakoje. Jis yra vienas iš didžiausių  Lietuvoje. Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria nepakartojama panorama: vienoje pusėje - plati Nemuno juosta, o kitoje Nemuno pusėje - Punios šilas. Punia buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių mėgstama medžioklės vieta, vadinta žvėrinčiumi. Prie piliakalnio pastatytas akmuo su iškaltomis Maironio eilėmis apie legendinį kunigaikštį Margirį: „Tai kapas Margio milžinų!". Jau nuo seno spėjama, kad ant Punios piliakalnio stovėjusi garsioji Pilėnų pilis, kurios valdovas buvo Margiris.

Punios architektūros vertybės - koplyčia ir bažnyčia. Pirmoji bažnyčia Punioje pastatyta 1425 m. Vytauto Didžiojo paliepimu. Ji buvo medinė ir stovėjo Šv. Jurgio kapinių teritorijoje, kur dabar stovi Šv. Jurgio koplytėlė, pastatyta 1831 m. sukilimui atminti. Todėl ir dabartinėje Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčioje, pastatytoje 1857 m. baroko ir klasicizmo stilių jungtimi, kabo Vytauto Didžiojo portretas.

Pastaraisiais metais į Punią sukviečia  Šviežios duonelės arba Oninių šventė, kuri vyksta liepos mėn. Šventėje pasirodo garsūs etnografiniai ansambliai, šventės dalyviai žaidžia, dalyvauja atrakcionuose, o vakare visi kviečiami linksmintis prie Oninių laužo.

Netoliese esančio Butrimonių miestelio senoji dalis susiformavo XVII a. Iki mūsų dienų išlikusi vienintelė Lietuvoje trikampė aikštė apstatyta XX a. pirklių ir amatininkų namais. Aikštės planas ir centrinės Butrimonių dalies  gatvių tinklas yra paskelbtas Lietuvos urbanistikos paminklu. Ilgą laiką Butrimonys garsėjo savo turgumi, prekymečiais, daugybe krautuvių bei amatų dirbtuvių. Prekymečiai ir vykstantys miestelyje turgūs taip išgarsėjo, kad atvykdavo pirklių iš Rusijos ir Lenkijos. Miestelio panoramoje išsiskiria 1906-1926 m. pastatyti  Švč. Išganytojo bažnyčia, kurioje yra labai vertingų XIX a. pirmos pusės tapybos ir liaudies dailės darbų.

Šiauriau esančiame Gerulių kaime galima pasigrožėti Gerulių piliakalniu, dar „Zamkumi" vadinamu. Piliakalnio aikštelėje yra keturios duobės ir didelis griovys. Anot pasakojimų, šias duobes iškasė vokiečių kareiviai I-ojo Pasaulinio karo metu.
Verta užsukti į netoliese esančius Raižius. Šis kaimas tituluojamas Lietuvos totorių, kurių šaknys siekia Gedimino laikus, sostine. Daugiausia totorių į Lietuvą XIV a. iš Krymo atgabeno Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas. Medinė Raižių mečetė, statyta 1889 m., vienintelė Lietuvoje veikė ir sovietmečiu. Ne tik Dzūkijoje žinomas totorių kepamas nepakartojamo skonio nacionalinis pyragas - šimtalapis.

Neaplenkite Dzūkijos Šiluva vadinamų Pivašiūnų.  Miestelis garsėja Žolinės atlaidais, kurie rugpjūčio mėnesį čia vyksta visą savaitę. Atlaidų centras - medinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia. Jos altoriuje - stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, puoštas sidabru ir vainikuotas Jono Pauliaus II dovanota karūna bei gavęs Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Pasak legendos, paveikslas atvežtas iš Turkijos ir yra nepaprastas, šventas ir turintis gydomųjų galių. Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslas savo amžiumi, tapyba ir stebuklinga gydomąja galia prilygsta Aušros Vartų Madonai.

Į šiaurės vakarus nuo miestelio iškilęs Pivašiūnų piliakalnis. Pasakojama, kad ant šio piliakalnio senovėje buvusi šventykla. Dar sakoma, kad jis nebuvęs toks aukštas, bet žmonės eidavę melstis ir kartu nešdavę kepurę žemių. Taip  besimelsdami ir kepurėmis nešdami žemes pamažu ir supylę šį piliakalnį.

Verta aplankyti ir čia pat prie Alytaus, netoli Alytaus - Merkinės kelio Poteronių kaime  išlikusį Poteronių piliakalnį, vietinių Milžinų kalnu vadinamą. Iš pietų ir vakarų jį juosia Alovės upė. Pasakojama, kad piliakalnyje vaidendavosi.

Alytaus piliakalnis buvo įrengtas natūraliame kalne ir stūkso Nemuno upės dešiniajame krante, kur Alytupio upelis, apjuosęs piliakalnį įteka į Nemuną. Būtent nuo šio upelio, tekėjusio pro pilį, pavadinimo kilo miesto pavadinimas. Teigiama, kad XIV a. ant piliakalnio stovėjo medinė pilis - vienas iš Lietuvos gynybos nuo kryžiuočių pastatų- kurią 1377 m. kryžiuočiai sudegino. Nors pilies ir nebėra, tačiau panorama, atsiverianti nuo piliakalnio viršūnės, verta dėmesio.

Šiandien piliakalnis - vienintelis miesto praeities liudininkas, apipintas legendomis.
Radžiūnų piliakalnis, vadinamas „Pilaite", stūkso Nemuno kairiajame krante, prie nuostabių Kirmijos upelio šlaitų, pačiame Vidzgirio botanikos draustinyje, kuris garsus ne tik ypatinga augalų įvairove, bet ir istorinėmis vietomis. Padavimai sako, kad piliakalnį supylę du broliai kunigaikščiai apsigynimo reikalams. Iki piliakalnio veda neseniai įrengtas  pėsčiųjų ekologinis mokomasis takas.

Važiuojant Lazdijų kryptimi, Pupasodžio kaime, beržų apsuptyje dunkso Žilvios piliakalnis, dar kitaip jį vadina Pupasodžio. Jis stūkso prisiglaudęs prie miško, o nuo jo viršūnės atsiveria plati panorama į Alytaus pusę. Manoma, kad piliakalnis buvo gerai įtvirtintas ir įėjo į lietuvių Nemuno gynybinę sistemą. Dabar jis stūkso tarsi paminklas mūsų tautos didvyriškai praeičiai.

Į pietvakarius nuo Miroslavo, Obelijos ežero rytiniame krante, gražios giraitės pakraštyje dunkso balno pavidalo Obelijos piliakalnis. Anksčiau prie piliakalnio buvo „Zeremiškių" dvaras ir todėl vietinių žmonių piliakalnis vadinamas „Zaramkalniu". Tarp Obelijos ir Metelio ežerų esantis  Papėčių piliakalnis - tai pailga 7-10 m. aukščio kalva, nuo kurios atsiveria vaizdas į didžiuosius Dzūkijos ežerus.
Į vakarus nuo Miroslavo, Peršėkės upelio kairiajame krante - Kaukų piliakalnis. Jo šlaitai nepaprastai statūs, aikštelė beveik iš visų pusių apsupta pylimu. Kitame upelio krante už 50 m. buvo dabar jau sunykęs Obelytės piliakalnis.  Manoma, kad čia žmonių gyventa dar I-ojo tūkstantmečio p. m. e. pabaigoje. Piliakalnio kultūriniame sluoksnyje rasta suanglėjusių grūdų, žmonių ir gyvulių kaulų, puodų šukių. Tiek daug jų nerasta nei viename kitame Lietuvos piliakalnyje.

Verta apsilankyti prie Simno ir Giluičio ežerų įsikūrusiame Simno miestelyje, kuriame yra sena, labai aukšta, daugiau nei 500 metų skaičiuojanti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia. Toliau važiuojant Žuvinto biosferos rezervato link prie Ąžuolinių gyvenvietės stūkso Bambininkų piliakalnis, dar vadinamas Ąžuolų Ragu - Dambavaragiu arba Ąžuolinių. Pasakojama, kad šį piliakalnį 1812 m. kepurėmis supylę prancūzai.
Žuvinto biosferos rezervatą išgarsino profesorius Tadas Ivanauskas ir ilgametis rezervato direktorius Vytautas Nedzinskas. Rezervato simbolis - grakšti ilgakasė lietuvaitė laikanti aukštai iškeltą gulbę. Prieš porą šimtmečių gulbės mūsų krašte buvo visai išnaikintos. 1937 m. viena gulbių pora apsigyveno Žuvinte ir susilaukė gulbiukų. Vietinių žmonių prižiūrima jų šeimyna kas metai didėjo, plito ir po kitus ežerus. Taip susiformavo lietuviškoji gulbių populiacija. Pavasarį čia būna apie 5000 įvairių paukščių lizdų, vidurvasarį Žuvintas tampa milžiniška perykla, o rudenį paukščių dar daugiau - vienu metu jų susirenka iki 20 000. Rezervate auga daug retų augalų. Atvykę į Žuvintą galėsite aplankyti jo muziejų, pavadintą „Ežero evoliucija". Muziejus mielai visų lankomas, nes tokio profilio muziejų ne tik Lietuvoje, bet ir kituose artimesniuose kraštuose nėra.

Greta yra įrengtas Žuvinto ežero mokomasis takas. Takas skirtas norintiems iš arčiau susipažinti su Pietų Lietuvos gamtos pasididžiavimu - Žuvinto ežeru.

Pusketvirto šimto metrų ilgio lieptas su paukščių stebėjimo bokšteliu skirtas apžvelgti Žuvinto ežero pakrantes ir susipažinti su turtingu ežero, jo pakrantės nendrynų ir krūmų paukščių pasauliu, pagrindinėmis augalų rūšimis. Pažintinis takas pritaikytas ir skirtas pirmiausia gamta besidomintiems žmonėms. Jis pritaikytas ir neįgaliesiems. 
Sugrįžus į Alytų, vertėtų dar kartą pasukti, šį kartą Punios šilo link. Pakeliui esantis Rumbonių bažnytkaimis pasižymi dideliu ir gražiu senovės laikų paminklu - Rumbonių piliakalniu, iš rytinės pusės apsuptu Nemuno upės, o iš šiaurinės - nedidelio Pilupio upelio. Anot padavimų, Rumbonių vardas esą kilęs nuo senovėje šiame piliakalnyje stovėjusių puikių karalių rūmų su aukštu bokštu, arba bone. Todėl ir ši vieta buvusi pavadinta Rumbonimis - „rūmų bone".
Padavimai pasakoja, kad iš Rumbonių piliakalnio į Punios piliakalnį kitame Nemuno krante vedė požeminis urvas. Piliakalnį supylę narsieji Dainavos šalies kareiviai. Tame pat piliakalnyje, sako, esąs palaidotas ir galingasis jų karo vadas. Žmonės pasakoja, kad senovėje, kai žmonės dievams ugnį kūreno, Rumbonių kalne stovėjusi Perkūno bažnyčia. Vėliau, įvedus Lietuvoje krikščionybę, toji bažnyčia buvo užkeikta ir skradžiai žemę prasmego. Kalno vidurys, kur ji prasmego, įdubęs liko iki šių dienų.

Apsilankykite medinėje Švč. Trejybės bažnyčioje - tipiškame klasicistinis sakralinės paskirties ansamblyje, kuris vadinamas medine Vilniaus katedros kopija. Rumbonių kapinėse baltuoja vienintelė Alytaus rajone esanti balto marmuro antkapinė mergaitės skulptūra ant grafaitės Jadvygos Korevaitės kapo.

Netoli nuo Rumbonių - Punios šilas, apglėbtas 19 km. ilgio Nemuno kilpa.  Šilas - vienas iš įdomiausių Lietuvos miškų botaniniu požiūriu, apsuptas vandeniu iš visų pusių. Verta apsilankyti miško muziejuje, kuris atidarytas 1979 m. Punios girininkijos patalpose. Muziejuje nemaža medžioklės trofėjų kolekcija, surinkti aplinkiniuose kaimuose naudoti buities rakandai, senoviniai miško ruošos padargai, miško versluose naudoti įrankiai. Prie girininkijos įrengtas žvėrių aptvaras. Punios šilo rezervato zonoje auga aukščiausia Lietuvos pušis, per 160 metų išaugusi iki 42 m aukščio ir 65 cm skersmens. Įdomu pavaikščioti ąžuolų alėja, kurioje įspūdingesniems medžiams suteikti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardai, netoliese - buvęs „Dainavos" apygardos partizanų štabo bunkeris. Kitoje šilo pusėje - patrauklios skulptūros medžioklės tema. „Žaltės slėnis" - tai buvusio Smalinyčios kaimo vietoje įkurtas skulptūrų parkas. Įėjimą į slėnį puošia meistriškai išdrožinėti dviejų žalčių vartai. Aikštelės centre iš didžiulio akmens iškaltas akmeninis aukuras, kurį saugo vaidilutės bei senovės lietuvių dievas Perkūnas.

Maršruto žemėlapis