Aprašymas
Šis maršrutas primena skaudžią mūsų krašto istoriją. Galima užlipti ant gražaus Peleniškių, Kalnuočių piliakalnio, žvilgsniu palydėti jau vis sunkiau su vėju besigalynėjančius Pašvitinio ir Starkonių malūnus. Nuo Linkuvos pasukus į kelią, jungiantį kaimus, kurių pavadinimų kamienuose skamba ilgasis ū – Mikalajūnai, Gaižūnai, Rimkūnai – prieš akis atsivers platūs Peleniškių kaimo laukai ir tolumoje raudonuojanti koplytėlė. Koplytėlė žymi 1984 m. rugsėjo 7 d. pasirodžiusią keistą pašvaistę, kuri įgijo Dievo Motinos pavidalą. Nuo to laiko ši vieta vadinama Marijos žeme. Netoli Peleniškių kaimo, apgaubtas padavimais, stūkso vienas iš trijų rajono piliakalnių. Peleniškių, Kalnuočių piliakalnio priešakinėje dalyje – V–XII a. kapinės. Viršuje buvo pradėta laidoti apie 1911 m.
Kairiajame Švitinio upelio krante, ant kalvelės, įsikūręs Pašvitinys. Miestelio centre – mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia, statyta 1852 m.
Šiaulių–Pašvitinio–Pakruojo–Joniškio kelių sankryžose dunkso didingi statiniai. Tai buvusios Pamūšio ir Mikniūnų kaimo smuklės. Mikniūnų kaimo smuklėje bendruomenė įkūrė muziejų, suremontavo greta esančią pintų karklų kalvę.
Prie buvusio Vainiūnų dvaro baltuoja koplytėlė. Kaimo kryžkelėje pasitinka „Sėjėjo“ skulptūra. Netoli Vainiūnų – išnykęs Tremtinių kaimas, kuriame buvo įsikūrę tremtiniai, grįžę iš Sibiro, kur buvo ištremti po 1863 m. sukilimo.
Starkonių kaimo pakraštyje – XIX a. statytas, 1992 suremontuotas vėjo malūnas. Voronių kaimo sankryžoje – kryžius, perstatytas 1993 m.
Važiuodami pro Kalevų kaimą, apžiūrėkite dubenuotuosius akmenis. Kam iš tikrųjų buvo naudojami šie akmenys, niekas tiksliai nežino. Tačiau nuo seno jie traukė žmonių dėmesį: gyventojai juos mūrijo į trobų, ūkinių pastatų pamatus, klojo prie trobų, klėčių slenksčių, guldė darželiuose.
|
Žvaigždute pažymėti laukai yra privalomi.