Karmazinų pažintinis pėsčiųjų takas

1. MIŠKAS 
    Pažintinis takas  vingiuoja  Neries regioninio parko Velniakampio kraštovaizdžio draustinio miškais. Šia galingų šimtamečių eglių ir ąžuolų buveine rūpinasi Vilniaus miškų urėdijos Dūkštų girininkijos miškininkai, o nuo ūkinių kirtimų saugo saugomos teritorijos statusas.  Plačiau

2. ŽALTYS IR GLUODENAS
    Šiuose miškuose paplitę ropliai - geltonskruostis žaltys (Natrix natrix)  ir gluodenas (Anguis fragilis) - nenuodingi ir visai nepavojingi. Deja, jie dažnai painiojami su gyvate ir dėl to neretai žūna nuo žmogaus rankos. Senovės lietuvių tikėjimuose, pasakose ir sakmėse žalčiui ir gyvatei buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. Plačiau

3. KARMAZINŲ ŠILAS
    Lietuva - miškų kraštas. Didžiausius jų plotus (38%) užima pušynai (Neries regioniniame parke - net 80% viso parko miškų ploto). Karmazinų šile, kuriame Jūs šiuo metu esate, augančių pušų amžius 100 - 120 metų, o vidutinis jų aukštis - apie 30 metrų. Plačiau

4. KARMAZINŲ PILKAPYNAS
    Karmazinų pilkapynas - vienas iš didžiausių Vilniaus apskrityje. Jame yra net 113 pilkapių sampilų, iš kurių 3 - atkurti natūralus dydžio po archeologų kasinėjimų. Ką byloja  šis V-VIII a.  pilkapynas? Plačiau

5. NERIES MITOLOGIJA
    Šiandien  sunku vienareikšmiškai paaiškinti, ką Neris reiškė mūsų protėviams, bet be, jokios abejonės, ši upė sietina su laidojimo papročiais. Vienas iš svarbiausių argumentų yra pilkapynų grupių (V-X a) Neries pakrantėse gausa. Svarstytina versija, kad II-IV a. didžiulių gyvenviečių prie Neries gyventojai nesudegintų mirusiųjų kūnus, galėjo laidoti leisdami į upę, nes šio laikotarpio gyvenviečių yra aptinkama, tačiau laidojimo vietų nerandama.  Plačiau

6. NERIES SIELIAI
    Neries upe beveik iki XX a. vidurio buvo plukdomi sieliai (surišti rąstai). Jie iš upės aukštupio buvo plukdomi iki Kauno, o po to Nemunu - iki Klaipėdos. Iš ten mediena toliau buvo gabenami laivais į Angliją ar Vokietiją. Plačiau

7. DIDYSIS DANČIASNAPIS 
    Vaikščiodami Neries pakrantėmis Jūs galite stebėti įvairius vandens paukščius (gulbes nebyles, didžiąsias antis, antis klykuoles), o tarp jų ir didžiuosius dančiasnapius. Vasarą tai dažniausiai pavienės poros, o rudenį ir pavasarį šių paukščiu čia klega nemaži būriai. Plačiau

8. NERIES ŽUVYS 
    Šių dienų tyrimų duomenis, Neryje aptinkama apie 40 rūšių žuvys (Neries atkarpoje, patenkančioje į regioninį parką, - 34 rūšių žuvys). Žuvų bendrijų būklė palaipsniui gerėja, nes upė mažiau teršiama. Nepaisant to, daugelio praplaukiančių bei retų žuvų populiacijų būklė vis dar nėra gera. Plačiau

9. BEBRAS
    Bebras - stambiausias graužikas Lietuvoje. Dėl specifinio gyvenimo būdo bebras yra vienintelis mūsų krašto faunos atstovas, turintis didelį poveikį aplinkai. XX a. pradžioje Lietuvoje bebrai buvo beveik išnaikinti. Šiuo metu jų populiacija yra pilnai atsikūrusi ir bebrai Lietuvoje tinkamose jiems vietose yra įprasti.  Plačiau

10. NERIES TARŠA
    Neries vanduo pastaraisiais metais tapo žymiai švaresnis. Pagal pavojingų medžiagų koncentraciją Neries vanduo atitinka normas, tačiau pagal biologinius rodiklius - ne visada. Nors ir su išlygomis, bet  galima teigti, kad Neries vanduo pagal patvirtintus vertinimo kriterijus atitinka normas ir ją galima priskirti švariai upei. Plačiau

11. MITOLOGINIAI AKMENYS
    Regioninio parko teritorijoje priskaičiuojam apie 27 akmenų ir jų grupių, kurie, sprendžiant iš padavimų, galėjo būti susiję su senaisiais tikėjimais. Dažniausiai tai akmenys gulintys Neries vagoje ar netoli jos. Daugiausia padavimų yra apie akmenis su žmogaus pėdomis, įvairaus dydžio nežinomos kilmės duobutėmis, taip pat didžiulius akmenis, kurie pasak padavimų, yra žmonės, paversti akmenimis. Plačiau

12. VELNIAKAMPIS 
    1857 m. Nerimi plaukęs grafas K. Tiškevičius aprašė dešiniojo Neries kranto kalną, kur velniai sau kampą išsirinkę. Žmonės jį Velniakampiu (Djabli-kat) vadina. Pasakojama, kad ant šio kalno raganos puotas keldavusios... Plačiau

13. DAUGIAMETĖ BLIZGĖ (Lunaria rediviva)
Daugiametė blizgė - Lietuvoje sparčiai nykstantis augalas, todėl įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Daugiametės blizgės auga grupėmis (kartais sudaro didelius sąžalynus) upelių ar šaltinių šlaituose, dažniausiai ūksminguose lapuočių ar mišriuose miškuose.  Plačiau

14. KERTINĖ MIŠKO BUVEINĖ
    Kertine miško buveine (KMB) vadinamas natūralus miško plotas, kuriame dėl natūraliai susiklosčiusių gamtinių sąlygų bei nepalankių ūkinės veiklos sąlygų susidaro tinkamos buveinės retoms ir nykstančioms rūšims. KMB idėja gimė Švedijoje ir vėliau pritaikyta kitose šalyse. Plačiau

15. PAPRASTOJO ĄŽUOLO SĖKLINIS MEDYNAS
Paprastojo ąžuolo sėklinis medynas - tai miškas, kuriame auga produktyvūs ąžuolai, brandinantys sveikas giles. Iš šių gilių išauginti ąžuoliukai sodinami aplinkiniuose miškuose. Plačiau

16. RAUDONASIS ĄŽUOLAS (Quercus rubra)
    Pasaulyje priskaičiuojama apie 600 ąžuolų rūšių. Lietuvoje natūraliai auga 2 rūšys: visiems gerai pažįstamas paprastasis ąžuolas ir retas, augantis tik Lazdijų rajone, bekotis ąžuolas. Be šių rūšių, Lietuvoje auga apie 20 introdukuotų (iš kitur atvežtų) rūšių.  Vienas jų - raudonasis ąžuolas. Plačiau