Vakarinis mėlynasis pėsčiųjų ir dviratininkų žiedas

Pažintiniu ir rekreaciniu požiūriu vertingiausia vakarinė Labanoro regioninio parko dalis. Ji išsiskiria vaizdingu kraštovaizdžiu, ežerų gausa bei gamtinių ir kultūrinių objektų įvairove. Visa tai ir apjungia šis turistinis maršrutas, kurio ilgis siekia 74 km. Jis skirtas pėstiesiams ir dviratininkams, nes tik tokiu budu keliaujant, pilnai atsiveria Jus supančios aplinkos grožis. O paigrožėti turėsite kuo: šiaurinėje maršruto dalyje, Kulionių kaime, yra Etnokosmologijos muziejus, Molėtų astronomijos observatorija, Senovinė dangaus stebykla ir etnografinė sodyba. Leidžiantis žemyn, maršruto pietrytinėje miškingoje kalvotoje dalyje, yra Obelynės etnografinis kaimas, Kraujelių mitologinis akmuo Stirnių apylinkės, Rašos dvarvietė, Kertuojos piliakalnis ir senovės gyvenvietė. Vakariniame Baltųjų Lakajų krante yra įsikūręs jaukus Rudesos kaimelis, o šalia ant aukštos kalvos - kapinės, kuriose stovi graži koplyčia ir varpinė. Keliaudami pro Mindūnus, būtinai aplankykitė Molėtų krašto žvejybos muziejų, tai vienintelis tokio pobūdžio Lietuvoje. Kad lankytojams būtų geriau orientuotis turistinėje trasoje, ji pradėta žymėti sutartiniais ženklais: mėlyna juostelė per vidurį ir dvi baltos juostelės iš viršaus ir apačios.

Keliaujantiems yra sudarytos sąlygos turiningai ilsėtis gamtos prieglobstyje, pažinti gamtos ir kultūros vertybes. Trumpam poilsiui įrengtos atokvėpio vietos, nakvynei su palapine - stovyklavietės. Stenduose pateikta informacija apie Vakariniame mėlynajame pėsčiųjų ir dviratininkų žiede esančius lankytinus objektus.

Rašos dvarvietė

Tarp Mekšrinio ir Šaukščiuko ežerų įsikūręs Rašos dvaras XX a. pradžioje buvo kultūrinės, švietėjiškos veiklos centras. Rašos dvaras priklausė Molėtų pirkliui Kazimierui Graužiniui ir jo dukrai Onai Graužinytei-Petronienei. Dvaro rūmų pastatą projektavo architektas Violė iš Prancūzijos. Dvarą sudarė 2-jų aukštų rūmai, tvartai, didžiulis klojimas, rūsys, ledainė.

Reljefo skirtumu pasinaudoję nagingi meistrai, sukūrė savitą vandentiekio sistemą. Iš Mekšrinio iki Šaukščiuko ežero nutiestu lentiniu loviu vanduo patekdavo į rezervuarą su pompa (hidrantu), o iš ten metaliniais vamzdžiais vanduo buvo pakeliamas į kalną, į iš plytų sumūrytą didįjį rezervuarą. Iš jo vanduo buvo paskirstomas į namus ir fontanus.

Sodą 1939 m. pasodino 200 kviestinių iš Kauno ir aplinkinių dvarų atvykusių svečių, pasodinusių po vardinį medelį. Šventinėje ceremonijoje dalyvavo ir penki kunigai. Per 1940 m. didžiausius šalčius sodinukai įššalo. Iki šių dienų išlikusi sodą juosiančių eglaičių riba.

1944 m. pastatai išardyti, turtas išgrobstytas. Šiuo metu išlikę tik pastatų pamatai, fontanų liekanos, sulaukėję rožynai.

Rašos dvaro apylinkės liudija žydų genocido metus: net trijose vietose yra žydų kapinės.

Šaukščiuko ežeras

Seni žmonės pasakoja, kad kartą gyvenęs ponas, mėgęs pasivaikščioti Rašios ežero pakrantėmis. Jam sugrįžus į namus, pradėdavusios skaudėti kojos. Kad nereiktų toli vaikščioti prie ežero, įsakė jis tarnams šaukštais perpilti Rašios ežero vandenį į netoli dvaro esančią daubą. Ilgai tarnai vargo, kol išsėmė Rašios vandenį. Bet dauba pasirodė per maža ir vanduo išbėgo atgal į Rašią. Dauboje likusį ežeriuką žmonės praminė Šaukščiuku. Gal todėl, kad tarnai jį supylė šaukštais, o gal dėl to, kad jo forma panaši į šaukšto.

Juodieji Lakajai

Juodųjų Lakajų ežeras vienas didžiausių regioniniame parke (plotas - 378 ha). Jis yra 12 km į rytus nuo Molėtų ir 9 km į šiaurės rytus nuo Inturkės. Šis tipiškas rininės kilmės ežeras priklauso Žeimenos baseinui. Netaisyklingos formos miškingas ežero dubaklonis ištįsęs iš šiaurės vakarų į pietryčius. Jame ryškūs keturi duburiai, gilesni nei 25 m. Giliausia vieta - 32,8 m, vidutinis gylis - 8 m. Ežerą puošia keli išraiškingi kyšuliai ir 8 salos. Vienas iškyšulių vadinamas Margakalniu, o didžiausia sala praminta "Anglijos" vardu. Ji apaugusi pušelėmis, beržais, juodalksniais.

Ežeras pratakus - pietinėje dalyje įteka Kertuoja, o iš šiaurės rytinio galo išteka gan vandeninga Lakaja. Per nedidelę Pertenio sąsmauką ežeras siekiasi su tame pačiame dubaklonyje telkšančiu Baltųjų Lakajų ežeru.

Nepaparastai gražus ežero šiaurės vakarinis galas. Čia 2,5 km ilgio Ščiūrio ragas ir nuo jo atsišakojantis Cibaragis suformuoja romantišką įlanką. Šiaurės vakarinėje ežero pakrantėje auga medis - gamtos paminklas - dvikamiemė pušis. Pietiniame ežero šlaite yra sausas slėnis, vadinamas "Raganų upe". Padavimas sako, kad raganos Vieno kilometro atkarpoje yra 9 kalvos, todėl ir kelias vadinamas Devynkalniu.

Kertuojos piliakalnis ir senovės gyvenvietė

Kertuojos piliakanis ir senovės gyvenvietė - archeologijos paminklai (nuo 1998 m.). Pailgas piliakalnis driekiasi šiaurės - pietų kryptimi. Jo šlaitai statūs, vakarinis šlaitas siekia iki 12 m aukščio, pietinis 5-6 m, rytinis ir šiaurinis - nuolaidesni. Viršuje 20 m pločio ir 55 m ilgio aikštelė. Piliakalnis apaugęs mišku, nors dar netolimoje praeityje jis buvo ariamas. Šiaurinėje Kertuojos piliakalnio papėdėje yra senovės gyvenvietė, užimanti apie 30X30 m plotą. Šiuose archeologijos paminkluose rasta lipdytinės brūkšniuotosios ir lygiosios keramikos fragmentų.

Legendos byloja, kad piliakalnį supylė raganos, nusižiūrėjusios miške gražią vietelę. Kasė žemę, nešė ją prijuostėmis ir pylė už upelio. Daug dienų nešė, kol supylė nemažą kalvą. Toje vietoje, kur kabino žemę, liko griovys. Tačiau per daugybę metų jis sumažėjo ir užslinko žemėmis. O raganų supiltas kalnas dar ir dabar dunkso. Raganaitės buvo smagios ir balsingos. Tyliais ramiais vakarais jos susėsdavo ant kalno ir užtraukdavo dainą. Joms atsiliepdavo giminaitės nuo Margakalnio (prie Juodųjų Lakajų) kalno. Ir aidėdavo žalia giria nuo raganaičių dainų.

Molėtų krašto Ežerų muziejus

Molėtų krašte gausu ežerų, tvenkinių, upelių, todėl nuo seno žmonės vertėsi žvejyba. Mindūnų kaime, prie Molėtų - Labanoro kelio, šalia mokyklos įsikūręs žvejybos muziejus. 1988 m. jį įkūrė istorijos mokytoja Virgininja Mackonienė. Ji kartu su Mindūnų mokyklos moksleiviais iš aplinkinių kaimų gyventojų surinko daugybę eksponatų.

Muziejuje eksponuojami senieji ungurių gaudymo prietaisai, senoviniai tinklai, bučiai, varžos, venteris, automatinės meškerės ir kiti įdomūs daiktai. Eksponuojami linai ir kanapių pluoštas - pagrindinė žaliava tinklams megzti. Greta ir visi prietaisai: mintuvai, brauktuvės, šepečiai, verpimo ratelis, bezmėnai... Viskas, kas reikalinga tinklams.

Seniausias muziejaus eksponatas yra luotas, ištrauktas iš Tramio ežero. Jis išskobtas iš storo medžio kamieno. Iš to paties ežero atgabenta ir senovinė eldija.

1991 m. Mindūnų pagrindinės mokyklos kiemelyje pastatyti trys žinomo drožėjo Stasio Karanausko koplytstulpiai - vėžiavimui, žvejybai ir Mindūnų krašto gamtai.

Stirniai ir jų apylinkės

Pietrytiniame Stirnių ežero krante nuo senų laikų buvo Stirnių dvarelis. Stirniai žinomi XV - XVI a. Tuomet jie priklausė kunigaikščiams Giedraičiams. 1533 m. žemę prie Stirnių ežero nupirko Vilniaus vyskupas. 1865 m. vieną Stirnių dvarą valdė Žarnauskai, antrą - Janušauskai. 1922 m. Stirniuose pastatyta laikina medinė bažnytėlė. Nauja bažnyčia iš apylinkėse rastų lauko akmenų pastatyta 1938 m. Prie bažnyčios kūrėsi bažnytkaimis. 

Šalia Stirnių buvęs kitas dvaras - Stoškavietė (dabar Čiulai). Išlikęs tik pagrindinis dvaro pastatas. Jo kieme auga 6,5 m kamieno apimties sidabrinis topolis.

Į šiaurės vakarus nuo Stirnių, pietrytiniame ežero krante - senas Žagarų vienkiemis. Jame gimė ir augo kun. prof. Petras Kraujelis  (1882 - 1933 m.) - Vilniaus krašto lietuvių veikėjas, "Ryto" draugijos pirmininkas, kovojęs už lietuvybę, rašytojas. Jo gimtojoje sodyboje 1992 m. pastatytas koplytstulpis.

Tarp Žagarų ir Stirnių - unikali Dvarelio girelė. Joje jau daugybę metų peri pilkieji garniai. Tai įdomi, sena, susilaukusi mokslininkų, gamtininkų dėmesio garnių kolonija. Netoli jos - retas ąžuolynas. Čia pat įspūdingas 6 m kamieno apimties ąžuolas su dreve, arčiau Žagarų kaimo - aukštas, kuplus, viduryje lauko beošiąs dar vienas galiūnas.

Rudesos kapinių koplyčia ir varpinė

Rudesos kapinių koplyčia yra vadinama šv. Jono krykštytojo vardu. Ji yra vidury kapinių, ant kalnelio, pušyne. Pagrindinis koplyčios puošybos akcentas yra altorius. Kaimelis minimas nuo XVI a. Išsistatęs Baltųjų Lakajų vakariniame krante. Apie 1535 m karalienė Bona fundavo čia buvusiame dvare koplyčią. Senosiose kapinėse išliko medinė koplyčia ir varpinė, statytos XVIIIa. Abu statinai paskelbti architektūros paminklais. Varpinėje buvę paveikslai ir lietas varpas, dabar perkelti į Inturkės bažnyčią. Rudesa žinoma šv. Jono atlaidais (birželio 24 d.). net upelis, juosiantis kapinių kalvą ir įtekantis į Baltuosius Lakajus, turi šv. Jono vardą.

Koplyčia pastatyta XVIII a. II pusėje Inturkės klebono Mikalojaus Olendskio lėšomis. Tada ji turėjo 4 stulpų portiką, ant malksnomis dengto stogo buvo varpų bokštelis. Koplyčia nukentėjo per 1812 metų karą. 1820 suremontuota, įrengti nauji altoriai. Koplyčia priklausė Inturkės apylinkės tarybai, o 1989 metais grąžinta tikintiesiams.

Varpinė pastatyta XIX a. II pusėje. Priklauso Inturkės bažnyčiai, šiuo metu nenaudojama.

Atstumas: 74.0 km

Maršruto žemėlapis