Absurdo komedija „Pušis, kuri juokėsi”

Absurdo komedija „Pušis, kuri juokėsi”

Atšauktas spalio 8 d. spektaklis. Informacija apie grąžinimus bus paskelbta artimiausiu metu.

Spektaklis „Pušis, kuri juokėsi“ pagal Kęstučio Šapokos romaną

 

Vilniaus liaudies teatras

Vienos dalies absurdo komedija

Režisierius Paulius Ignatavičius

Dailininkai: Antanas Dubra, Marina Paskevičienė, Vladas Suncovas

Vaizdo projekcijų ir muzikos autorius: Ignas Juzokas

Šviesų dailininkas: Evaldas Šmitkinas

Vaidina: Arnoldas Augustaitis, Andrius Mockus, Eglė Špokaitė Dapšienė, Indrė Vėlyvytė

Premjera: 2020 gruodžio 12

 

„Pušis, kuri juokėsi“ gimė iš poreikio kalbėti apie savo kartos išgyvenimus 90 – aisiais, itin sudėtingu mūsų visuomenės virsmo laikotarpiu. Lietuvoje madinga kultūrinė ir politinė propaganda, kuri nušlifuoja praeities herojus ir skatina „švarų“, idėjinį patriotizmą, kurio esmė yra prisiminti tik tai, kas neva buvo „kilnu“ ir „dvasinga“ iškreipia istoriją ir žmogus yra verčiamas praeitį matyti per pseudo patriotinį filtrą.
Kęstutis Šapoka rašydamas apsakymų romaną „Pušis, kuri juokėsi“ ir norėjo parodyti tikrovę tokią, kokią jis išgyveno tuometiniame dešimto dešimtmečio Vilniuje. Kūrinyje nėra heroizmo, tai tiesiog kasdienybė – nei tragiška, nei juokinga, nei dramatiška. Juo labiau ‒ didaktiška (teigiama ar neigiama prasme). Kita vertus, kiekvienas skaitytojas ją supranta savaip ‒ suteikia savus niuansus. Tai jaunystės istorija, kurią kartais žmogus bijo priimti kaip savo esatį, nes ji per banali ir net nepretenduoja tapti identitetu. Juk dažnai mes norime būti kažkuo, kas yra ypatingiau už mus pačius.
Režisierius Paulius Ignatavičius vertina autoriaus pasirinktą tematiką ir stilistiką. Todėl ir spektaklis yra teatrinė versija pasaulyje madingos „autofiction“, kada autobiografiniai autoriaus patyrimai derinami su fikcija. Nesinori pamiršti devyniasdešimtųjų šaknų, įsiskverbusių į gyvenimą visa griaunančia alkoholio, tūsų, depresijos, mafijozų, marozų, „komunalkių“ tamsumos ir „Viršulų-Pašilų-Žirmūnų“ pilkumos jėga.
Galbūt dėl to, visų pirma spektaklis yra susitaikymas su savo istorija nesuteikiant jai perdėtų, banalių prasmių ar įžvalgų. Tai paprastų, kasdieninių patyrimų ir tikrovės stebėjimų perkėlimas į teatro sceną per impresijas, vaizdus, garsus ir asociacijas apie aną laikmetį, taip pat tuometinį Vilnių. Galbūt kažkas juoksis, kažkam bus atgrasu ar liūdna, o kažkas išeis iš salės išgirdęs besikeikiančius, girtus tėvus. O prasmė? Ją kartu su žinute susikurs pats žiūrovas. Spektaklis yra „Vilniaus liaudies teatro“ produkcija.

 

Spektaklio partneris: Šiaulių dailės galerija

Spektaklį finansuoja: Lietuvos kultūros taryba

DAUGIAU