Agnese Rutkēviča „Gyvūnas (Ku Kū)“, rež. Rolandas ATKOČIŪNAS

Agnese Rutkēviča „Gyvūnas (Ku Kū)“, rež. Rolandas ATKOČIŪNAS

Iš latvių kalbos vertė Laura Lauryšaitė

Režisierius – Rolandas ATKOČIŪNAS

Dailininkas – Mārtiņš VILKĀRSIS

Kompozitorius – Giedrius PUSKUNIGIS

Šviesos dailininkas – Vilius VILUTIS

Režisieriaus asistentas – Mindaugas JUSČIUS

Vaidina: Arūnas SAKALAUSKAS, Marius REPŠYS, Toma VAŠKEVIČIŪTĖ, Rimantas BAGDZEVIČIUS, Remigijus BUČIUS, Ramutis RIMEIKIS, Mindaugas JUSČIUS.

Režisierius Rolandas Atkočiūnas: „Man tai bus ketvirtas susitikimas su kaimyninės Latvijos dramaturgija. Jaunos dramaturgės Agneses Rutkēvičos pjesė „Gyvūnas“ išsiskiria savo gyvenimiškumu, įdomia fabula ir personažų vidiniu prisodrinimu. ,,Stebėtinai sunku būti paprastai paprastam“, – sakė Vincentas van Goghas. Lietuvos teatrui bus nelengva tą pirmapradį paprastumą išryškinti, nepažeidus jo „rafinuotais“ sprendimais. Gyvenime paprastai yra tik dvi tragedijos: pirma – negauti, ko trokšti, antra – tai gauti.“

Dramaturgė Agnese Rutkēviča: „Pjesės užuomazgos siekia 2012-uosius, kai aš, pietaudama savo močiutės virtuvėje, per radiją išgirdau laidą „Turgaus aikštė“, kurios metu žmonės gali skambinti į studiją ir parduoti visokiausius nereikalingus daiktus. Paskambino kažkoks vyras, kurio skelbimo tekstas skambėjo taip: „Dovanoju vilkšunį“. Metusi valgyti, nubėgau į kambarį, pasiėmiau baltą popieriaus lapą ir pradėjau rašyti pjesę. Nors imtis kurti pjesę mane įkvėpė šuo, rimtesni impulsai kilo iš manęs pačios. Taip jau sutapo, kad pjesę rašiau ne pačiu geriausiu savo gyvenimo periodu, ir pamenu, kad rašydama pati save linksminau. Ši pjesė iš esmės išgydė mane nuo kažkokios keistos ligos, kuri ligos istorijoje net neturi tikslaus apibrėžimo. Tačiau vienas iš šios, sakyčiau, laimingos ligos požymių yra nepaaiškinamas liūdesys ir ilgesys. Gali būti, kad ji apskritai iki galo neišgydoma. Kaip vienatvė, kuri glūdi kiekvieno žmogaus sielos kertėje.

Istorija apie brolius dokumentinė. Dramaturgijoje mane domina žmogus. Žmogus, kuris gyvena pasaulio užkaboriuose, beveik išmirusio kaimo nebūtyje. Abiejų brolių (Karlio ir Janio) prototipai vis dar tebegyvena tame pačiame kaime kaip ir mano močiutė. Istorija, kaip ir dauguma istorijų, yra apie meilę. O ji nesirenka, kas tu esi – moteris, vyras, gėjus ar musulmonas. Meilė nerūšiuoja. Dar viena tema, kuri man atrodė svarbi rašant šią pjesę, – kokia vis dėlto baikšti ir nepakanti bet kokiai kitokybei yra šiandieninė Latvijos visuomenė, nors gyvename XXI amžiuje.

Agnese Rutkēviča (g. 1988 m. Cėsyje) – latvių dramaturgė, poetė, prozininkė, eseistė. 2011 m. baigė teatro meną Latvijos kultūros akademijoje, vėliau studijavo Literatūros akademijoje Latvijos universitete ir Krokuvos Ludwiko Solskio teatro akademijoje, 2015 m. per festivalį „Theatertreffen“ lankė Nicolaso Stemanno politinio teatro dirbtuves Berlyne. Parašė pjeses „Vandens pistoletas“ (2013 m., pastatyta „Dirty Deal“ teatre bendradarbiaujant su Latvijos nacionaliniu teatru; rež. K. Vitola), „Dukši“ (2013 m., pastatyta Naujajame Rygos teatre; rež. Gatis Šmitas; veikalas 2013–2014 m. festivalyje „Spēlmaņu Nakts“ apdovanotas kaip „Geriausias originaliosios dramaturgijos kūrinys“; parodytas festivalyje „Naujos Europos pjesės“ Vysbadene, kur irgi gavo pagrindinį festivalio prizą; 2014 m. „Dukši“ išversta į vokiečių kalbą ir išleista leidykloje „Drei Masken Verlag“), „Mano vargšas tėvas“ (2015 m., pastatyta Latvijos nacionaliniame teatre, rež. Elmaras Senkovas). Išleido poezijos rinkinius „Jaunojo Vagnerio tylėjimas“ (2012) ir „Nebuvimai“ (2015).

Pasirinkusi gyvenimą provincijoje, Agnese Rutkēviča drauge su seserimi dvyne Madara yra pastebimos Latvijos teatrinio ir kultūrinio gyvenimo figūros – dirba teatruose, rašo skiltis kultūros spaudoje, dalyvauja įvairiuose šiuolaikinio meno projektuose.

DAUGIAU