ATSITIKTINIS ŽMOGUS rež. Jonas Vaitkus

ATSITIKTINIS ŽMOGUS rež. Jonas Vaitkus

Po ilgos pertraukos į Kauną grįžta žiūrovų jau pamėgtas, intelektualus spektaklis – Lietuvos kamerinių teatrų festivalio Panevėžyje nugalėtojas – „Atsitiktinis žmogus“.

Lapkričio 9 d. VDU teatre bus galima išvysti iki šiol mažai vaidintą, bet pripažinimo jau sulaukusį spektaklį pagal subtiliosios šiuolaikinės prancūzų dramaturgės Yasmina Reza pjesę.

Spektaklio idėja priklauso aktorei Godai Piktytei, kuri į pagalbą pasikvietė režisierių Joną Vaitkų ir aktorių Arvydą Dapšį.

„Atsitiktinis žmogus“ su rafinuota ironija kalba apie gyvenimo džiaugsmą, neviltį ir trapumą, apie artumo paieškas. „Y. Reza dramaturgija – tai lengvas intelektualus teatras. Ji į teatrą sugrąžino ištisą kartą žmonių, kuriems rimtos dramos atrodė per ilgos ir dažnai nuobodžios, o lengvos komedijos – per banalios, kad užimtų jų brangų laiką“, – taikliai apibendrino „The Spectator“ apžvalgininkas.

Traukinio, vykstančio iš Paryžiaus į Frankfurtą, kupė susitinka vyras ir moteris. Jis – žymus rašytojas, ji – jo gerbėja, tačiau ryšį jiems užmegzti ne taip paprasta. Pjesę sudaro veikėjų vidiniai monologai – trūkinėjantys minčių srautai. „Mano pjeses dažnai vadina komedijomis, žiūrovai daug juokiasi, bet aš manau, kad tai – tragedijos. Tai yra juokingos tragedijos, bet vis tik – tragedijos“, – savo kūrybą apibūdina Yasmina Reza, kurios pjesės, apdovanotas daugybe prestižinių premijų, statomos nuo Berlyno iki Buenos Airių.

Senstantį rašytoją, romano „Atsitiktinis žmogus“ autorių, poną Parskį vaidinantis Arvydas Dapšys sako: „Man atrodo, kad šitame spektaklyje mums pavyko parodyti, kad amžius nėra kliūtis atsitikti stebuklui. Todėl grimu pasendinome savo herojus. Mes kažkodėl galvojame, kad pagyvenusiems žmonėms nebegali atsitikti nieko nuostabaus. Bet atsitinka. Žinoma, ne kiekvieną dieną. Tuo didesnis stebuklo įspūdis“.

Apie spektaklį, kurio atmosferai būdinga įtaigi komiškumo ir melancholijos jungtis, kritikė Daiva Šabasevičienė rašė: „Atsitiktinis žmogus“ pasižymi švara, minimalizmu ir ryškia koncepcija. Pagrindinis spektaklio įrankis – atspalvių kalba. Vaidybos pustonių čia tiek daug, paliktos tokios galimybės jiems gausėti, kad tampa pavydu, žvelgiant į aktorių patiriamą kūrybos palaimą. Šis spektaklis, kaip retas kuris, turi nemažai galimybių varijuoti, dauginti potekstes“.

DAUGIAU