Premjera. Mark Ravenhill SHOPPING AND FUCKING , rež. Antanas OBCARSKAS

Premjera. Mark Ravenhill SHOPPING AND FUCKING , rež. Antanas OBCARSKAS

Gerbiami žiūrovai,

Lietuvos nacionalinis dramos teatras praneša, kad yra atšaukiama „Shopping and Fucking“, rež. Antanas Obcarskas, premjera, kuri turėjo įvykti š.m. lapkričio 6, 7 dienomis klube „Kablys+Kultūra“.

Premjera neįvyks, nes nebuvo gautos teisės adaptuoti originalią Marko Ravenhillo pjesę.

Įsigytus bilietus per dvi savaites galima grąžinti toje kasoje, kurioje jie buvo įsigyti, arba internetu prisijungus prie savo paskyros www.tiketa.lt

Bilietus, įsigytus į lapkričio 6 d. „Shopping and Fucking“ rodymą, galima grąžinti iki lapkričio 20 d.

Bilietus, įsigytus į lapkričio 7 d. „Shopping and Fucking“ rodymą, galima grąžinti iki lapkričio 21 d.

Teatras atsiprašo žiūrovų už nepatogumus.

Režisierius — Antanas OBCARSKAS

Konsultantas — Laurynas ADOMAITIS

Scenografai — Robertas NARKUS, Laura KAMINSKAITĖ

Vaizdo projekcijų autorė — Saulė BLIUVAITĖ

Kostiumų dailininkas — Juozas VALENTA

Šviesų dailininkai — Aistis BYLA, Dainius URBONIS

Garso dizaineris — Karolis DRĖMA

Režisieriaus asistentas — Mindaugas JUSČIUS

Režisieriaus padėjėjas — Deivydas VALENTA

Prodiuseris — Vidas BIZUNEVIČIUS

VAIDINA:

Kęstutis CICĖNAS

Linas GINAITIS

Greta PETROVSKYTĖ

Vainius SODEIKA

Rimantė VALIUKAITĖ

Toma VAŠKEVIČIŪTĖ

Aistė ZABOTKAITĖ

Iš anglų kalbos išvertė Aušra Simanavičiūtė

Britų rašytojo Marko Ravenhillo pjesė „Shopping and Fucking“ kalba apie 1996-ųjų Didžiosios Britanijos didmiesčių marginalus, įstrigusius ribinėse situacijose. Ten, rodos, nėra kitos išeities, tik vogti ir parsidavinėti. Jie svaigsta nuo pasiūlos devintojo dešimtmečio parduotuvių vitrinose, žinodami menką savo perkamąją galią. Pinigai jiems atrodė kaip vienintelis pasaulio trūkumas.

Režisierius Antanas Obcarskas: „Dabar pinigų yra. Ten, kur aš gyvenu, mieste, pinigai mus supa. Ir tai nuostabu, nes atsirado galimybė be galo užtęsti jaunystę, kuri yra pavojingiausias laikas žmogaus raidoje. Kuo gražesnis ir jaunesnis jautiesi, tuo didesnė pagunda tai iššvaistyti. Pinigai sudaro iliuziją, kad gali sau leisti viską vienu metu: sportuoti, rūkyti, sveikai maitintis, be saiko gerti, turėti du darbus, vartoti narkotikus, domėtis politika ir kultūra, studijuoti, nesureikšminti pinigų, keliauti, nuolat „tūsinti“, medituoti ir puoselėti perspektyvą turinčius santykius. Svarbiausia, kad nebūtų jokių ilgalaikių pasekmių. Žmogus lieka laisvas elgtis kaip nori, bet negali nieko imtis iš esmės (negali niekam pasiryžti), nes tai apribos jo laisvę. Lieka nebeaišku, ko iš tiesų norisi. Ar ko nors iš viso dar norisi?

Pasakykite, ką man paaukoti, kad išsivaduočiau iš banaliausios pastarojo laiko šiuolaikinio žmogaus dramos – kaip nebūti savo paties dėmesio centre?“

Režisierius drauge su dramaturgu Laurynu Adomaičiu perkelia „Shopping and fucking“ personažus iš marginalijų į turtingo miesto gyvenimo epicentrą. Pinigų yra, bet nevyksta nieko sukrečiančio, nieko žiauraus ar esminio. Gatvė rami, spalvinga, atrodo, jau priartėjo utopiniuose filmuose matyta ateitis. Keturi veikėjai yra įstrigę jaunystės gniaužtuose, maištaujantys prieš savo pačių patogaus gyvenimo idėją. Kaip gyvensime tuomet, kai geras gyvenimas pradės atsibosti? Apie ką reikės meluoti ir kaip to melo akivaizdoje surasti meilę? Ką už ją pasiūlyti?

Nė vienas iš herojų nebeprisimena, ką reiškia gyventi kitaip. Kančia jiems yra tarsi tolima idėja, kurią jie bando suvokti, bet neturi tam pagrindo. Jų pokalbiai – tik proga pasirodyti, o nuolatinis melavimas sukūrė bevertę tikrovę. Markas imasi permainų pirmas – ryžtasi atsisveikinti su Robiu ir Lulu ir keisti gyvenimą. Lulu dėmesio bando susilaukti išsipirkdama vietą narkotikų perdavimo grandinėje. Robis dar visai nepasiruošęs baigti jaunystę, „besigydydamas“ Markas susipažįsta su Geri – jie tampa vienas kito manipuliacijų aukomis.

Dramaturgas Laurynas Adomaitis pabrėžia: „Pradėję naujai skaityti pjesę pasirinkome didžiausią iššūkį, kokį galėjome – iš „Shopping and fucking“ išbraukėm pinigų problemą ir seksualinės orientacijos problemą. Bet tai, kas liko, mus su režisieriumi nustebino. Tai yra veriantis žvilgsnis į šiuolaikinį jauną žmogų – ir veriantis žvilgsnis į mus pačius.“

Nauja pjesės vizija, kurią pristato kūrėjai, sukuria utopinį ir distopinį pasaulį vienu metu – jame personažai turi viską, ko geidžia, bet niekas negeidžia to, ką turi. Jų troškimai yra absoliučiai nevaržomi ir neišvengiamai juda milžiniško susidūrimo su tikrove link. Ar gali tikrovės smūgis išlaisvinti „auksinį jaunimą“ iš jų pačių gerėjimosi savimi?

DAUGIAU