PREMJERA  NEPAKELIAMA BŪTIES LENGVYBĖ Rež. Adomas Juška

PREMJERA NEPAKELIAMA BŪTIES LENGVYBĖ Rež. Adomas Juška

NEPAKELIAMA BŪTIES LENGVYBĖ

Milano Kunderos romano „Nepakeliama būties lengvybė“ motyvais

Režisierius – Adomas Juška

Gruodžio pradžioje Jaunimo teatras žiūrovus pakvies į LMTA IV režisūros kurso (vadovas – Eimuntas Nekrošius) studento Adomo Juškos premjerą Nepakeliama būties lengvybė pagal kultinį Milano Kunderos romaną. Tai – antrasis jaunojo režisieriaus darbas Jaunimo teatre. Praėjusį sezoną A. Juška debiutavo spektakliu Šveikas pagal Jaroslavo Hašeko knygą Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai.

Adomas Juška: Ilgai nešiojausi mintį, kad žmogus savo gyvenimo iš tiesų nenugyvena. Visada gyvena kažkur kitur, bet ne čia. Galbūt praeityje ir ateityje, bet čia būtinas žodis „kitur“: iš pradžių gyvena svajonėse, sapnuose, paskui – prisiminimuose. O kur čia pats žmogaus gyvenimas? Kada įvyksta tas virsmas, kai staiga pradedi gyventi prisiminimais? Kur ir kada vyko ta prisimenama realybė?

Man į rankas pakliuvo Kunderos knyga Nepakeliama būties lengvybė, kurioje jau viename pirmųjų skyrių autorius rašo: „Jei žmogus gyvena tiktai vieną gyvenimą, tai tarsi visai negyventų? <…> Ko vertas toksai gyvenimas, jei pirmas bandymas gyventi ir yra tikrasis gyvenimas? Tokiu atveju gyvenimas visada yra panašus į skečą.“ Iš tiesų, gyvendamas dabar, tik pieši tą gyvenimo skečą, apmatus. Bet net nežinai, kokiam paveikslui (gyvenimui). O galiausiai to antro paveikslo net neturėsi kada nutapyti… Juk neturėsi dar vieno gyvenimo, kuriame viskas jau būtų tik švarraštis. Tuomet kada įvyksta tas tikrasis gyvenimas? Juk jis niekada neprasideda… Galbūt mes jaučiame, koks yra tas tikrasis gyvenimas, todėl probėgomis, prasilenkdami kažkur jį stengiamės atpažinti. Kunderos knygoje mane ypatingai sudomino tas prasilenkimo momentas: kaip prasilenkia vieno žmogaus sapnas su kito žmogaus realybe…

Romanas turi daug temų, ir jos gana tolygiai išplėtotos, joms suteiktas panašus svoris. Bet man visiškai nesinori liestis prie socialinių ir politinių Kunderos aprašyto laikotarpio temų. Siekiant turėti savo spektaklio viziją, būtina daryti atranką. Šios knygos atveju – ypatingai, nes visko į vieną spektaklį nesudėsi. Man įdomiau, kaip Friedricho Nietzsche’s bei Parmenido egzistencines, filosofines idėjas Kundera savo romane atskleidžia per tam tikrus santykius, konkrečių žmonių istorijas, vaizdinius. Tai labai gražu ir svarbu. Filosofinės idėjos čia taip pat skleidžiasi per tos pačios lengvybės ir sunkumo vaizdinius, net konkrečius daiktus. Taip pat man labai svarbus ir artimas rašytojo santykis su muzika. Pats Kundera turi muzikinį išsilavinimą, ir tai jaučiasi romane: randu daug muzikinių leitmotyvų pačiose veikėjų istorijose.

Prisiminiau vieną Czeslawo Miloszo tekstą apie tremtį, kaip reiškinį. Tas jo tekstas yra įžanga Josefo Koudelkos (čekų fotografo, pagal kurio nuotraukas dariau trumpą eskizą akademijoje) fotografijų knygai, kuri irgi vadinasi Tremtiniai. Tremtyje nėra ženklų, kurie padeda susiorientuoti, nėra pažįstamų vietų, kurios priima. Tiksliau, ženklų yra daugybė, bet žmogui jie nėra suprantami, nes jam jie nekalba. Nebėra aiškių sąvokų, tokių kaip, pavyzdžiui, „namai“. Bet pagalvojus apie žmonių buvimą šių dienų aplinkoje, pasikartoja tie patys simptomai. „Namai“ mums reiškia nebe tą patį, ką reiškė žmonėms prieš šimtą metų. Ir trūksta tų „namų“, tiksliau, trūksta to, kas už to žodžio turėtų būti, bet nėra. Todėl, man atrodo, dabartinė žmogaus būtis yra kaip tremtis – tikrasis gyvenimas yra tarsi „kitur“. Taip interpretuojant tremties sąvoką, spektakliui ši tema yra labai artima, būtent – tas neatitikimas tarp „čia“ ir „kitur“. Jei tikrasis gyvenimas ne „čia“, kur gyveni, vadinasi, gyveni tremtyje, atskirtas nuo namų, namai – „kitur“. Žmogui atviras pasaulis, bet nėra ryšio su žeme. Galima sakyti, kad tokia būsena taip pat yra nepakeliama lengvybė.

DAUGIAU