Sirenos’21: Mūsų smurtas ir jūsų smurtas (Our Violence and Your Violence)

Sirenos’21: Mūsų smurtas ir jūsų smurtas (Our Violence and Your Violence)

SVARBU! Į renginį žiūrovai bus priimami tik su Galimybių pasu, kurį galima gauti www.gpasas.lt

Kviečiame įsigyti tarptautinės programos abonementą. Daugiau informacijos: https://www.sirenos.lt/bilietai/

Mladinsko teatras, Slovėnija

Režisierius: Oliver Frljić 

Dramaturgija: Marin Blažević

Scenografija: Igor Pauška

Kostiumų dailininkė: Sandra Dekanić

Šviesų dailininkas: Dalibor Fugošić

Šviesų menininkas: David Cvelbar

Garso režisierius: Silvo Zupančič

Muziką parinko: Oliver Frljić

Kūrybinė konsultantė: Aenne Quiñones

Režisieriaus asistentė: Barbara Babačić

Prodiuserė: Hannes Frey

Vaidina: Barbara Babačić, Daša Doberšek, Uroš Kaurin, Dean Krivačić, Jerko Marčić, Nika Mišković, Draga Potočnjak, Matej Recer, Blaž Šef

Koprodiuseriai: HAU Hebbel am Ufer (Berlynas), Wiener Festwochen (Viena), Mladinsko teatras (Liublijana), Kunstfest Weimar (Weimaras), Zürcher Theater Spektakel (Ciurichas), Nacionalinis Kroatijos teatras Ivan pl. Zajc (Rijeka), regioninis koprodiuseris: MESS Sarajevo; spektaklį finansavo Vokietijos federalinis kultūros fondas.Premjera: 2016 m. spalio 13 d. (Mladinsko teatras, Liublijana), 2016 m. gegužės 29 d. (Viena)

DĖMESIO: spektaklio metu rodomas nuogas kūnas, kai kurios scenos gali įžeisti religiniais/etiniais klausimais, naudojami stroboskopai.

 

Apie spektaklį

Spektaklis „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ kalba apie Europą ir europiečius, tačiau spektaklio režisierius, kurio braižą žymi ypatingas režisūrinis temperamepntas ir drąsa, pasirenka pažvelgti į Europą ne iš europocentristinio požiūrio taško. Šis spektaklis apie Europą, kuri, užvėrinėdama sienas nukentėjusiems nuo Europos ir JAV vykdomos politikos bei sprendimų, vis pamiršta savo kolonialistinę praeitį. Atrodo, lyg XX a. Europa nuoširdžiai įtikėjo, kad joje gyvenantys žmonės yra neva pranašesni už kitus, o XXI a. mes toliau tęsiame tą pranašumo indoktrinaciją, tik jau pasitelkdami kitą ginklą – baimę. O pastaroji yra bene arčiausiai neapykantos. Mes linkę negalvoti, kad atskirtis ir izoliacija, kurią taikome tiems kitiems – tai taip pat viena iš smurto formų.

Dėl šių priežasčių spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ kūrėjai ryžtasi užduoti keletą nepatogių klausimų: ar suprantame, kad mūsų gerovė yra tiesiogiai priklausoma nuo tūkstančiais skaičiuojamų mirčių Vidurio Rytuose? Ar mums vienodai skauda dėl teroro aktų Paryžiuje ar Briuselyje bei Bagdade ar Kabule? Kada pradėjome tikėti, kad tik mes žinome visus atsakymus ir, kad mūsų dievas yra aukščiau už kitus? 

Kiek menui galima įsilieti į bendrus šiandienos visuomenės susitarimus? Ar jis neturėtų tapti atsvara? Ar menas neturėtų tapti alternatyviu žvilgsniu į jau nusistovėjusias politines ir ekonomines sistemas bei individų interesus? 

Paminėdamas 100-ąjį Peterio Weisso gimtadienį, HAU Hebbel am Ufer teatras pakvietė Oliverį Frljićių sukurti šiuolaikinę Weisso revoliucine dvasia persipynusios novelės „Pasipriešinimo estetika“ interpretaciją. Nors veiksmas vyksta XX a. 4-ojo deš. pabaigoje, kūrinyje atsispindi akivaizdūs panašumai su nūdiena. Oliverio Frljićiaus spektaklis kelia klausimus apie pasaulio, o ypatingai – Europos – situaciją. Kokio teatro reikia laikais, kai į Europą sugrįžta fašizmas? 

 

Apie režisierių

Režisierius, aktorius, teatro teoretikas Oliveris Frljićius linkęs prisistatyti kaip kroatų teatro režisierius. Gimė Bosnijoje ir Hercegovinoje, šešiolikos metų, turėdamas pabėgėlio statusą, atvyko į Kroatiją. Nors daugiausiai spektaklių yra pastatęs Slovėnijos, Bosnijos ir Hercegovinos bei Kroatijos teatro scenose, pastaruoju metu režisierius daugiausia kuria Vokietijoje.  Svarbiu įkvėpimo šaltiniu nurodydamas Aeschilo „Persus“, Frljićius savo kūryboje naudoja supriešintos atminties konceptą, pateikdamas tas istorijos dalis, kurių oficialiuose pasakojimuose neišgirsime. Sykiu savo spektakliuose režisierius suteikia balsus tiems, kurie dažnai yra nematomi arba nepakankamai atstovaujami visuomenėje. Jo darbai, sukurti buvusios Jugoslavijos šalyse, dažnai susiję su pražūtingais karo padariniais, pasiaukojimu, visuomenės anomalijomis. Frljićiaus kūryboje atsispindi ne tik režisūros, bet ir jaunystėje studijuotos filosofijos bei religijos studijų kryptys – joje dažnai reflektuojamos nacionalizmo, radikalių pažiūrų temos. Pavyzdžiui, spektaklis „Aš nekenčiu tiesos“ („Mrzim istinu“, 2011) pastatytas analizuojant, kokią įtaką šios pažiūros darė paties režisieriaus šeimai.  Vadinamas teatro provokatoriumi, scenoje dažnai keliantis nepatogius klausimus režisierius savo kūrybiniame kelyje buvo susidūręs ir su visuomenės pasipriešinimu: 2013 m. Krokuvos senajame teatre buvo atšauktas Frljićiaus spektaklis „Ne-dieviška komedija“, kuriame nagrinėjamas lenkų antisemitizmas. Tačiau net ir neišvydęs dienos šviesos, spektaklis tapo šalies kritikų minimu metų teatro įvykiu.

 2014–2016 m. Frljićius vadovavo Nacionaliniam Kroatijos teatrui. 2019–2020 m. sezoną Austrijos nacionaliniame teatre „Burgtheater“ kartu su šiuolaikiniu kroatų filosofu bei politiniu aktyvistu Srećko Horvat režisierius kuravo programą „Europa machine“. Šiuo metu Frljićius yra Štutgarto „Schauspiel“ teatro inicijuoto tarptautinio projekto „European Ensemble“ meno vadovas ir M. Gorkio teatro Berlyne režisierius, taip pat patariamosios meno tarybos narys. Frljićiaus darbai pristatyti įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose ir teatruose: „Wiener Festwochen“ (Vienoje), „Kunstenfestivaldesarts“ (Briuselyje), „Dialog“ (Vroclave), „Festival TransAmériques“ (Monrealyje), „Neue Stücke aus Europa“ (Vysbadene), „Bitef“ (Belgrade), „La MaMa“ (Niujorke). Režisieriaus Oliverio Frljićiaus kūrybą Lietuvos publika turėjo galimybę išvysti tik kartą: 2012 m. Menų spaustuvėje parodytas Slovėnijos Mladinsko spektaklis „Tebus prakeiktas Tėvynės išdavikas!“. 

 

Atsiliepimai:

„Stereotipų vartojimas Frljićiaus spektaklyje yra atspirtis reikšmių dauginimui arba visiškai netikėtai sceninei poezijai: kūnai ir vaizdai, ypatingai intelektuali scenografija (degalų cisternos iš kareivinių, kabančios ant sienų, kryžius, viela) sukuria vizualinę stereotipų arabeską/mozaiką: čia persipina gausybė skirtingų kūnų, padengtų arabiškais tekstais – nuogumas netenka prasmės, kadangi viršų reikšmine prasme ima pats kostiumas ir jo diktuojamos asociacijos. <…> Dėl sodrios stereotipų kupinos vaizdų kalbos pasirodymas prisipildo švelnumu, trapumu, poetika bei žmogiška empatija.“ 

Svetlana Slapšak, Večer – V soboto

 

„Vos tik Frljićius pasiūlo persvarstyti kolonializmo palikimą bei Europos įsitraukimą į Vidurio Rytuose tvyrančių problemų išsprendimą, kaip priežastį, kuri pagimdė naują proletariatą, viskas pasisuka keista linkme. Staiga režisierius tampa bjauriu akiplėša, niekingu. Jis tampa kiču. Žinoma, įprastai režisieriaus negalima apibūdinti nė vienu iš šių apibrėžimų, bet kai tam atsiranda pretekstas, tam režisierius sukuria plotmę tam specialiai ir tikslingai. Šį Frljićiaus opusą reikėtų žiūrėti kaip kūrinį, iš kurio galima kažko išmokti. Jo teatre atliekamą misiją galima prilyginti Brechtui.“

 

Polona Balantič, MMC RTV Slovėnija

DAUGIAU