Spektaklis „Inferno – Paradiso“

Spektaklis „Inferno – Paradiso“

Dante Alighieri

Inferno – Paradiso

 

Režisierius                              Eimuntas Nekrošius

Scenografas                            Marius Nekrošius

Kostiumų dailininkė                Nadežda Gultiajeva

Originalios muzikos autorius  Andrius Mamontovas

Šviesų dailininkas                   Audrius Jankauskas

 

Vaidina:

 

Dantė                                       Rolandas Kazlas

Vergilijus                                  Vaidas Vilius

Beatričė                                    Ieva Kaniušaitė

Pasiuntinys                               Paulius Markevičius

2πR                                         Audronis Rūkas

Italija                                        Marija Petravičiūtė

Sapija                                       Julija Šatkauskaitė

Džema                                      Milda Noreikaitė

Brunetas Latinis                         Simonas Dovidauskas

Kasela / Charonas                     Vygandas Vadeiša

Florentietis                               Pijus Ganusauskas

                                               

 

Režisieriaus asistentas              Tauras Čižas

Garso režisierius                       Arvydas Dūkšta

Rekvizitininkas                         Genadij Virkovskij

 

Spektaklyje panaudotas poemos vertimas iš italų kalbos. Vertimo autorius Aleksys Churginas

 

Prodiuseris: Teatras  Meno Fortas

 

Spektaklio trukmė – 2 val.

 

.  

Tęsdamas pagrindines spektaklio „Dieviškoji Komedija“ temas E.Nekrošius toliau gilinosi ir, aktoriaus Rolando Kazlo padedamas, bandė suvokti ir atskleisti poeto, kūrėjo minties, nuojautų, vaizduotės, abejonių ir atsakomybės už savo kūrinį kelius. Tiek poemoje, tiek ir spektaklyje realioji Dantės kelionės chronologija ir jos detalės tampa mažiau aktualios. Tai leidžia režisieriui vos juntamais, be galo subtiliais sceniniais vaizdiniais prisiliesti prie slapčiausių žmogaus sielos egzistencijos virpesių. Tiek Dantė ir Beatričė, tiek ir kiti scenoje kuriami personažai yra minimaliai realūs, nežemiški, todėl kiekvienas jų veiksmas, žodis tampa maksimaliai daugiaprasmiški ir dažnai net negali būti įprasminami scenine kalba. E.Nekrošiui šiame spektaklyje pavyksta peržengti fiziškąją teatro prigimtį ir kreiptis tiesiai į žiūrovo jausmus, sąmonę ir net pasąmonę.

DAUGIAU