V. Ganelinas „Velnio nuotaka“
2 veiksmų miuziklas
DIRIGENTAS – Martynas Staškus
REŽISIERIUS – Kęstutis Jakštas
DAILININKĖ – Kotryna Daujotaitė
ŠVIESOS DAILININKAS – Audrius Jankauskas
VIZUALIZACIJOS AUTORĖ – Viktorija Streiča
CHOREOGRAFAS – Agris Danilievičs
CHORMEISTERIS – Vldaminiras Konstantinovas
KOMPOZITORIUS – Viačeslavas Ganelinas
LIBRETO AUTORIUS Sigitas Geda
ATLIKĖJAI
BALTARAGIS – Š. Juškevičius
PINČIUKAS – K. Nevulis
MARCELĖ – Rasa Ulteravičiūtė- Kazlauskienė, R. Petraskaitė
JURGA – B. Ignatavičiūtė, J. Butkytė-Komovienė
GIRDVAINIS – Mindaugas Rojus
URŠULĖ – D. Kužmarskytė, Aurelija Dovydaitienė
RAUPYS – Arūnas Ramelis, V. Tarasovas
ANUPRAS – Artūras Kozlovskis, K. Nevulis
JURGUTIS – Modestas Narmontas
DAVATKOS – P. Kurmanskienė, L. Lukauskienė, D. Skurdauskytė, J. Anužienė
MALŪNININKAI – V. Bytautas, G. Šimelionis, A. Miravinskas, A. Sipas
KUNIGAS BOBINAS G. Šimelionis, A Ramelis, A. Sipas
Viačeslavo Ganelino „Velnio nuotaka“ – pirmasis lietuviškas miuziklas. Jo siužeto pagrindu tapo Kazio Borutos apysaka „Baltaragio malūnas“ – viena žymiausių meilės istorijų dvidešimto amžiaus lietuvių literatūroje. Ši apysaka įkvėpė ir 1974 m. ekranus pasiekusio pirmojo lietuviško muzikinio kino filmo „Velnio nuotaka“ kūrėjus. Kompozitoriaus ir muzikanto V. Ganelino šiam filmui sukurta muzika scenoje skamba ir šiandien, neprarasdama su ja užaugusių klausytojų dėmesio ir užkariaudama jaunosios kartos simpatijas.
2012 m. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukurto „Velnio nuotakos“ pastatymo režisierius Kęstutis Jakštas yra pasakojęs, kad šis pastatymas atskleidžia lietuvių liaudies kodą – „tai, kaip mes mokame linksmintis, pasijuokti iš savęs ir iš kitų, ironizuoti, aistringai mylėti ir nekęsti, kovoti už savo laimę ir tada, kai mūšis pralaimėtas, žodžiu – pilnakraujiškai gyventi ir tikėti“.
Amžina gėrio ir blogio kova, tragikomiškos miuziklo herojų laimės paieškos, įpintos į melodingą ir jausmingą V. Ganelino muzikinę kompoziciją, jaudina ir kviečia dar ir dar kartą panirti į mitologizuotą „Velnio nuotakos“ miražą.
Siužetas
Kartą Rojuje, Aukščiausiajam prisnūdus nuo saldžių choralų, angelai ima maištauti. Atsipeikėjęs jis rūsčiais žaibais išsvaido nepaklusniuosius. Vienas jų – Pinčiukas – išmestas iš Rojaus atsiduria senyvo malūnininko Baltaragio kūdroje. Žmogus ir nelabasis sudaro sandėrį: malūno sparnai suksis net be vėjo, į namus ateis Baltaragio geista Marcelė, bet tai, ko Baltaragis dar neturi, priklausys Pinčiukui. Marcelė gimdydama miršta, o jos duktė Jurga išauga gražuole, pamilsta… Tačiau ne Pinčiuką, o šaunų berną Girdvainį.
Netrukus Jurgai tenka pripažinti, kad Girdvainiui labiau rūpi ne ji, o išpuoselėti jo žirgai. Šiuos pavagia Pinčiuko pasamdytas arkliavagis Raupys. Palikęs Jurgą ir viską pasaulyje pamiršęs, Girdvainis išbėga ieškoti savo mylimų žirgų, kurių neradęs – išprotėja. Sielvartaujanti Jurga suserga. Vieną vakarą pamačiusi nusiminusį Girdvainio atvaizdą lange, ji išbėga į lauką ir, sekdama paskui jo tolstantį šešėlį, nuskęsta ežere.
