Premjera: SUSIRINKIMAS. Rež. Jonas Allunan
Režisierius ir inscenizacijos autorius: Jonas Allunan
Scenografas: Marius Nekrošius
Kostiumų dailininkė: Kristina Kruopenytė
Kompozitorius: Lukas Butkus
Šviesų dailininkas: Vilius Vilutis
Video menininkas: Tomas Stonys
Choreografė: Kamilė Pundziūtė
Režisieriaus asistentas: Lukas Petrauskas
Vaidina: Kristina Andrejauskaitė, Janina Antanėlienė, Dalija Brenciūtė, Giedrė Giedraitytė, Rūta Jonikaitė, Jonė Šadeikė, Dita Klinkaitė, Matas Sigliukas, Nerijus Gadliauskas, Gerardas Ciparis, Ainis Kazlauskas, Šarūnas Datenis
„Susirinkimas“ – tai dviejų dalių tragikomedija, kuriama pagal originalias Aristofano komedijų siužetines linijas. Režisierius Jonas Allunan su kūrybine komanda žiūrovus nukels į fantastinę, galimai alternatyvioje realybėje egzistuojančią šalį. Tai tam tikras kreivas vaizduotės veidrodis, laužiantis realybės vaizdinius ir pristatantis groteskišką galimą netolimos ateities žmonijos viziją.
Anot režisieriaus, „spektakliu norisi kuo nerimčiau pakalbėti apie rimtas temas, sužaisti kvailą žaidimą, atsisakant (jei tai įmanoma) teatro rimtumo. Šio žaidimo pagrindas – gryna fantazija apie ateitį šalies, panašios į mūsų, tačiau kurios, tikiuosi, niekada nebuvo ir nebus. Tai kūrinys, gimęs iš pojūčio, kad teatras nebegali atspindėti šiandienos, nes ji pasidarė pernelyg nepastovi. Kyla klausimas – ar negyvename grynoje absurdiškoje tragikomedijoje? Ši dabartis neišvengiamai skatina apmąstymus, kaip pasaulis atrodys ateityje. Todėl tie apmąstymai virsta teatriniais sapnais, vaizduotės žaidimu, iš kurios tenka tik juoktis. O susapnuoti net blogiausią situaciją yra tam tikra vidinė psichoterapija.
Pastaraisiais metais šalyje vis labiau kyla mintys apie tai, kas galėtų nutikti demokratinei visuomenei ir kokios alternatyvos apskritai tokiai santvarkai yra. Tada prisiminiau, kad galimas realybės simuliacijas žiūrovams pateikdavo Aristofanas, senovės graikų dramaturgas, tuometinis demokratinės santvarkos kritikas. Norėjosi iš naujo atrasti komedijos meistrą, kūrusį V a. pr. Kr. pabaigoje, kritiniu Atėnų demokratijos laikotarpiu Peloponeso karo akivaizdoje, ir apmąstyti, kaip jo parašytos komedijos būtų rašomos šiandien. Net istorinis komedijų kontekstas yra stulbinančiai panašus į mūsų dienų situaciją, kai autokratinė Sparta pradėjo kovoti su demokratiniais Atėnais (į tai panašus ir Rusijos pradėtas karas Ukrainoje, taip įžiebęs konfliktą su Vakarais ir keliantis grėsmę Trečiajam pasauliniam karui).
Aristofanas kritikavo politinę demagogiją ir juokėsi iš tuometinio Atėnų valdžios nesugebėjimo išspręsti konfliktų. Trys garsios Aristofano „moterų” pjesės: „Lisistratė“, „Moterys tautos susirinkime“, „Moterys Tesmoforijų šventėje“ – nagrinėjo lyčių skirtumus, išjuokė vyriškos valdžios (patriarchato) neįgalumą sukurti valstybės gerbūvį ir abejojo demokratijos veiksmingumu. Ši komedijų dalis ir tampa dviejų veiksmų tragikomedijos „Susirinkimas“ pagrindu.
Nors Aristofano pjesės buvo rašomos senovės graikų laikais, kai vyrai turėjo valdžios teisę, o moterys buvo atskirtos nuo valdžios, šioje adaptacijoje bus vaizduojamas pasaulis, kuriame kovoja ne tik lytys, bet ir skirtingos žmonių ideologijos. Verta paminėti, kad Aristofanas savo komedijomis labiausiai kritikavo demagogiją, klestėjusią senovės Atėnuose, taigi, interpretuojant jį svarbu dar kartą pabrėžti, kad autorius iš tiesų nepalaikė nei vyrų, nei moterų, o tiesiog išjuokė susipriešinimą, politinius žygius ir alternatyvias demokratijai idėjas kaip dar vieną žmonių melo žaidimą.
Šiandien tampa aišku, jog iš pirmo žvilgsnio visuomenės gerovės siekiantys judėjimai gali išsigimti ir prarasti savo pirmines idėjas, kad daug kas mums tampa vis labiau absurdiškai graudžiai juokinga, o visuomenės poliarizacija tik trupina demokratijos pamatus. Šiandien atrodo, kad Platonas buvo teisus: valstybei gali būti reikalingi tam tikri mitai, kurie vienytų piliečius ir palaikytų tvarką bei bendrąjį gėrį. Mitai kiekvieną dieną kuriami dabar. Ir jie tampa įvairiomis mūsų realybėmis, kurių pasekmėje nyksta skirtingų pusių dialogas.“
1
