Knygos „Tiesa akių nebado“ pristatymas
Balandžio 7 d. 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9) vyks Józefo Mackiewicziaus knygos „Tiesa akių nebado” pristatymas. Renginio organizatoriai: „Naujasis Židinys-Aidai”, Lenkų diskusijų klubas, Bažnytinio paveldo muziejus.
Knygą pristatys Giedrė Jankevičiūtė, Nerijus Šepetys ir Marijuš Antonovič.
Lietuviškai jau išleistas Mackiewicziaus romanas „Kelias į niekur“, kurio veiksmas sukasi apie pastangas žmoniškai gyventi Vilniuje, 1940 m. bolševikų okupuotoje Lietuvoje. „Tiesa akių nebado” tam tikra prasme yra šio romano priešistorė: liudija, mąsto, pasakoja apie 1938-1940 m. Vilniaus likimą – Antrojo pasaulinio karo išvakares, Lenkijos žlugimą, Vilniaus prijungimą prie Lietuvos, lenkiško ir lietuviško nacionalizmo klystkelius, žmogaus silpnumą ir istorijos grimasas.
Józefas Mackiewiczius (1902-1985) – talentingas lenkų rašytojas ir publicistas, o pirmiausia – vilnietis. Tarpukario spaudoje jis rašė ugningus straipsnius, diskutavo politinėmis lenkų ir lietuvių santykių temomis, siekė išpopuliarinti peizažo patriotizmą, kurio doktrinoje telpa daug daugiau nei kuri nors viena kalba ar tauta. Jo nuomone, ir Vilniaus misija yra būti sostine istorinei Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai, o ne likti užkampio provincijos administracijos centru. Visada ginantis tautinių mažumų interesus, pasaulėžiūra pranokstantis bet kokias nacionalistinio-patriotinio priklausomumo ribas, Mackiewiczius tapo neišgirstu kalbėtoju, ignoruojamuoju publicistu: lenkams jis atrodė neatleistinai „prolietuviškas”, lietuviams – pernelyg laisvamaniškas. Tad ir Mackiewicziaus kvietimas bendro likimo susietas tautas atidėti tarpusavio vaidus ir vieningai priešintis istorijoje analogų neturinčiai totalinei vergijai – komunizmui – nebuvo išgirstas.
„Norėdamas matyti visą krikščionišką visuomenę, sveikinančią Lietuvos karius, tikėjausi ne kokių nors lietuvių ir lenkų santykių pagerėjimo akcentų, bet atsirandančio tautų ir konfesijų solidarumo bolševikijos raudonojo imperializmo akivaizdoje. Norėjau matyti susitaikymui ištiestą ranką, iškeliant ne Vilniaus atidavimą Lietuvai, bet visiems bendrą reikalą. Tam bendram reikalui buvo svarbiausia, kad Vilnius nebepriklauso bolševikams, ir mažiau svarbu, kam jis priklausys po karo – Lenkijai ar Lietuvai.
Visiškai klydau. Lenkų visuomenė priešiškai sutiko Lietuvos kariuomenės įžengimą, o lietuvių visuomenė padarė viską, kad tas priešiškumas didėtų ir atskirtis dar labiau gilėtų.” (Józef Mackiewicz)
Maloniai kviečiame!
Daugiau informacijos tel. 8 5 269 7800, [email protected]
