Doulce memoire. Banchetto musicale

Doulce memoire
Madrigalai, šansonos ir instrumentinės diminucijos jų temomis
Darius Stabinskas – violos da gamba
Vidas Pinkevičius – vargonai
Vokalinis ansamblis QUORUM, Lietuva:
Vitalij Neugasimov – kontratenoras
Andrius Jautakis – kontratenoras
Artur Šulc – kontratenoras
Žilvinas Čaplikas – tenoras
Romuald Olechnovič – tenoras
Vytautas Gailevičius – bosas
Romanas Savickas – bosas

Itališko madrigalo (madrigal) ir prancūziškos šansonos (chanson), kaip pasaulietiškos polifoninės muzikos žanrų, ištakos siekia XIV amžių. Nors istoriškai abiejų raida buvo gana skirtinga, XVI amžiuje, pasiekus šių žanrų populiarumo viršūnę, atsiranda stilistinio bendrumo, tarpusavio samplaikų, parodijų. Madrigalas ir šansona tampa vienas nuo kito neatskiriami. Pavyzdžiui, XVI a. antrojoje pusėje per šansonas atsiskleidžia didžiulė itališkojo madrigalo įtaka visai prancūzų muzikinei kultūrai, prasidėjusi su Arcadelto ir Lasso šansonomis (šie, dirbę Italijoje, joms kurti pradėjo imti ne vien prancūziškus, bet ir italų tekstus). Kita vertus, prancūzų kompozitoriai kaip Le Jeune, Costeley ir kiti tam, kad savąja muzika išreikštų poeziją (tiek jos prasmę, tiek formą), ėmėsi gausybės polifoninių, ritminių ir harmonijos priemonių, kurios buvo mėgstamos madrigalų kompozitorių. Jie išryškindavo retoriškai svarbius arba emociškai stiprius žodžius; varijuodami faktūrą, pritaikydami melodines linijas, stengdavosi perteikti žodžių nuotaiką.
Kitas įdomus reiškinys, atsiradęs XVI a. vidurio Italijoje ir Ispanijoje (vėliau paplitęs beveik visoje Europoje), buvo nauja mada madrigalus bei šansonas išpuošti. Vienas keli ar net visi jų balsai būdavo įvairinami pagražinimais, variacijomis, pasažais (passaggii) – taip vadinamomis diminucijomis. 1553 m. Romoje išleistas Diego Ortizo „Trattado de Glosas” – vienas pirmųjų traktatų, kuriame aprašoma, kaip viola improvizuoti bet kuriuos muzikos žanrus. Vėliau pasirodė nemažai kitų improvizacijos vadovėlių, kuriuose šio meno buvo mokomi stygininkai, pučiamaisiais instrumentais grojantys muzikantai, vargonininkai ir dainininkai. Gana reikšmingas muzikos istorijoje traktatas šia tema „Selva de varii passaggi”, 1620 m. parašytas milaniečio Francesco Rognoni, buvo skirtas Zigmanto Vazos kapelos muzikantų tobulinimuisi.
Koncerto programoje, skambant gražiausiems Renesanso saulėlydžio pasaulietinės muzikos perlams, bus pademonstruotos ir jų muzikos diminucijos, taip atskleidžiant ir to meto improvizacinės muzikos tendencijas.

Vyrų vokalinis ansamblis „Quorum” buvo įkurtas 2005 m. Per savo neilgą gyvavimo istoriją kolektyvas patyrė nemažai permainų – keitėsi meninė koncepcija, požiūris į koncertinę veiklą, sudėtis. Šiuo metu kolektyve nuolat dainuoja septyni atlikėjai.
„Quorum” dažnai koncertuoja Lietuvoje, pasirodydamas koncertų salėse, bažnyčiose, klubuose. Ansamblis bendradarbiauja su populiariosios muzikos atlikėjais, dalyvauja TV projektuose. Dainininkų repertuaras įvairus: nuo senosios muzikos iki populiarių bei džiazinių dainų aranžuočių, o vis naujų spalvų jų atliekamiems kūriniams suteikia improvizacija. „Quorum” išsiskiria ir savo skambesiu – visos partijos nuo boso iki soprano atitenka vyrų balsams, o kūriniai atliekami a cappella.

Darius Stabinskas studijavo violončelę pas R. Armoną Lietuvos muzikos akademijoje ir violą da gamba pas R. Gini Milane; lankė A. Kingo (Didžioji Britanija), A. Hartingerio (Austrija), R. Alessandrini, D. Fratelli ir E. Bellotti (Italija) senosios muzikos kursus.
Darius Stabinskas bendradarbiauja su įvairiais Europos senosios muzikos atlikėjais ir kolektyvais, yra kviečiamas dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose projektuose. Jis vadovauja „Brevis” konsortui (kuriame griežia Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vokietijos ir Italijos atlikėjai), Baltijos šalių baroko orkestrui ir ansambliui. Menininkas parengė ir įgyvendino nemažai senosios muzikos projektų, didžiulį dėmesį skirdamas Lietuvos senojo muzikos paveldo puoselėjimui, iš užmaršties prikėlė daugybę mūsų valstybei svarbių ir dar niekada neskambėjusių muzikos opusų.
Nuo 2003 m. jis yra senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale” meno vadovas, o nuo 2006 m. – konsorto „Brevis” meno vadovas.

Vidas Pinkevičius baigė vargonų bakalauro ir magistro studijas Lietuvos muzikos akademijoje, studijavo vargonų, improvizacijos ir klavesino klasėse pas prof. P.Ruiter-Feenstra Rytų Mičigano Universitete (JAV), o 2006 m. baigė Nebraskos-Linkolno Universitetą (JAV) pas prof. Q.Faulkner ir G.Ritchie, kur įgijo Muzikos menų daktaro laipsnį ir apsigynė disertaciją apie improvizaciją Bacho stiliumi.
V. Pinkevičius yra laimėjęs keletą prestižinių stipendijų ir konkursų, tarp jų Geriausio atlikėjo konkursą Rytų Michigano universitete (2002). Jis koncertavo įvairiose Europos šalyse ir JAV, dalyvavo meistriškumo kursuose Švedijoje, Austrijoje, Nyderlanduose, JAV ir kitose šalyse. Kaip solistas grojo su svarbiausiais Lietuvos orkestrais, dažnai vargonų duetus jis groja kartu su žmona dr. A. Motūzaite-Pinkevičiene. 2008 m. kartu su fleitininku G. Gelgotu įrašė pirmąją VU šv. Jonų bažnyčios vargonų ir fleitos muzikos kompaktinę plokštelę.

V. Pinkevičius yra Vilniaus universiteto vargonininkas, vienas iš Nacionalinės vargonininkų asociacijos įkūrėjų ir jos prezidentas. Jis – aktyvus vargoninės improvizacijos ir vargonų meno populiarintojas, iniciavęs edukacinį projektą „Vargonai Lietuvos ateičiai”.