Gyčio Ivanausko teatro spektaklis “Vyrai baltais sijonais”

Gytis Ivanauskas, kartu su savo bendraminčiais, aktoriais-šokėjais Edita Užaite, Brigita Urbietyte, Evaldu Taujanskiu bei prie jų prisijungusiu aktoriumi Eimučiu Kvoščiausku, laužo stereotipą apie tai, kas yra „vyriška” ar „moteriška”. Čia, prieš žiūrovo akis iškyla paradoksalios, atviros ar specialiai infantilios scenelės, kuriose myli, konkuruoja, trokšta dėmesio ir šilumos ne vyrai ir ne moterys – žmonės. Sijonai čia pasirinkti kaip forma, sprendimas – iš samurajiško rūbo galintis virsti koketišku sijonėliu, kurį kilstelėjus, žiūrovai išvysta žavią, gauruotą… vyrišką koją. Kiek svarbus tas amžinas žaidimas tarp vyro ir moters? Kas atsitinka, kai žaidžiantieji apsikeičia vaidmenimis? Tuomet meilė dingsta ar atvirkščiai – atsiranda?

Sustabarėję lyčių vaidmenys, stereotipai kaip turi elgtis vyras ar moteris dažnai tampa konfliktų, įtampos ir nepasitenkinimo šaltiniu.

Kitas svarbus spektaklio akcentas – aktoriaus ir žiūrovo santykis. Aktoriai neleidžia žiūrovui užmiršti, kad scenoje stovi ne tik sukurtas personažas, bet ir jį vaidinantis žmogus. Su savo nuotaika, savo požiūriu į tai ką jis pats tuo metu vaidina. Mažytės smulkmenos ir niuansai, kurie tarsi neturi nieko bendra su pasakojimu (suskaudusi šokėjos nugara ar netyčia suteptas sijonas ir t.t.), kaip adatėlės tikrina žiūrovo budrumą, sugebėjimą šmaikščiai žvelgti į liūdesį ar skausmą. Šios smulkmenos sąmoningai trina ribą tarp „vaidinančiojo” ir „stebinčiojo”.

Žmogus, ne aktorius, pasakoja žmogui, o ne žiūrovui, nes tai nėra istorijos atsitinkančios su kažkuo kitu. Tai – istorijos, kurios atsitinka su mumis stovinčiais scenoje ar sėdinčiais žiūrovų salėje.

Spektaklyje skamba Michael Galasso muzika iš kino filmo „Meilės laukimas” („In the mood for love”) bei Kronos Quartet. Medžiagą sijonams, rankų darbo šilką, atsiuntė Malaizijos kompanija „Pacific Image group”.