IŠ(NE)PLAUTAS DANGUS

Choreografė: Birutė Letukaitė
Repetitorė: Ligita Viršulytė
Muzika: Gintaras Samsonas, „Lietaus reminiscencijos“ – koliažas orkestrui ir šokėjams
Apšvietimas: Birutė Letukaitė, Vladimiras Šerstobojevas
Video: Saulius Paliukas
Kostiumai: Birutė Letukaitė, Vitalija Malyško
Interpretacija ir atlikimas: Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai
Garso takelis: kompozitoriaus ir šv. Kristoforo kamerinio orkestro, dirig. D.Katkaus įrašas.

Premjera: 2010 m. rugsėjo 22 d.
„Lietaus reminiscencijos“ – kompozitoriaus Gintaro Samsono ir choreografės Birutės Letukaitės kūrybinio susitikimo vaisius. Tiesa, muzika ir šokis šiame spektaklyje nors ir po “vienu stogu”, gyvena savo gyvenimus. Jie gali eiti kartu, atskirai, kartais persikirsti, bet gali ir nesusitikti. Pasirodymo tapatybė nefiksuota, tačiau kelias, kuriuo einama, nubrėžtas iš anksto. Šokėjo užduotis: gebėti atitrūkti nuo šio kelio ir laiko diktato. Tai galimybė atitolti, pasirinkti asmeninę ir kritinę savo – scenarijaus distanciją. Tuomet šokėjas ne kartoja pateiktą formą, bet pats tampa forma, kuriančia veiksmą. „Lietaus reminiscencijas“ sudaro penkios dalys: Prologas, Knyga, Sena fotografija, Nuodėmė ir Epilogas. Prologe išryškintas lietaus motyvas ir sukurta sukurta nuotaika lydi visą kūrinį. Lietus – trasi gaivintojas, prikeliantis prisiminimus – apie perskaitytą knygą ar aptikus senai nematytą fotografiją. Ketvirtoji dalis “Nuodėmė” – įkvėpta H. Boscho tapybos darbuose užfiksuotų septynių didžiųjų nuodėmių. Scenoje jos tampa ne statiškais moraliniais konceptais, ne fotografo, dailininko ar istoriko užfiksuotu vaizdu ar tekstu, bet patirtimi čia ir dabar. Tai tarsi nuodėmės anatomija, bandant parodyti, kokia plonytė riba tarp gera ir bloga. Epiloge vėl suskambėjęs lietaus motyvas uždaro ratą.

“Laukinis obuolys atšiaurus ir aitrus, taip pat ypač tinka vynui išsaugoti, kad nesurūgtų. Tad griežtai nubausdami blogį, išsaugome dorybę.” (Bockler, 1688)