Jausmų spektaklis „Mėšlungis“
Užupio dramos teatras kviečia
„Mėšlungis”
Pagal Kazio Sajos pjesę
Grįžta į Užupio dramos teatro sceną
Trokštate pasinerti į jausmų vandenyną? Jausmingiausia visų laikų lietuviška drama „Mėšlungis” grįžta į Užupio dramos teatro sceną. Užupio dramos teatro mistinio siužeto spektaklis apie meilę ir katarsį, ištikimybę ir išdavystę, švelnumą ir mirtį. Tai tarsi ryškus sapnas apie tai, kaip mes negalime savęs pakeisti. Net mirtis mūsų nepakeičia, mes išliekame tokie, kokie esame.
K. Sajos tragedijoje „Mėšlungis” stiprus meilės motyvas. Tai ne tik santykių metafora, tai būsena, einanti su mumis iš kartos į kartą.
Elijos ir Vytauto Kentros meilės istorija suteiks žiūrovams galimybę pamąstyti ir pajausti save pačius, savo likimą ir aplinką apie mus. Tai istorija apie moterį, kuri po mirties grįžta į akistatą su savo ir vyro meile. Spektaklis turi plačią potekstę, ir, svarbiausia, išlaiko aktualumą. Čia svarbus ne tik tekstas, bet ir vaizdų potyriai: klasika persipina su šiuolaikinės vizualizacijos sprendimais, atvira ir nuoga meilės išpažintis.
Spektaklis skirtas N-18.
Kūrybinė grupė
Režisierė ir scenografė Rita Urbonavičiūtė
Dailininkė Linda Urbona
Vaidina:
Vytautas Kentra – Linas Barauskas
Elija – Rasa Strauzaitė
Spektaklis vyks lapkričio 24 d. 19 val.
Teatro saloje (S. Stanevičiaus g. 24, Vilnius)
Bilietus galite įsigyti: http://www.bilietai.lt/lit/renginiai/teatras/uzupio-dramos-teatras-meslungis-n-18-198823/
Bilietų rezervacija:
tel. +370 614 43997
el. paštu [email protected]
Daugiau informacijos: www.uzupioteatras.lt
Spektaklis pagal lietuvių literatūros klasiko K.Sajos tragediją „Mėšlungis arba pasivažinėjimas dviračiais”.
Režisierė R. Urbonavičiūtė apie „Mėšlungį”
„Statyti „Mėšlungį” pasirinkau ne atsitiktinai. K. Saja – lietuvių literatūros klasikas. Jo kūriniai yra atviri, jausmingi, turintys plačią potekstę, ir, svarbiausia, tebėra aktualūs šiandien. Tikros tiesos, kad ir kokios jos būtų skaudžios, nesikeičia. Jos kaip brydė eina iš kartos į kartą, primindamos mūsų silpnumą. Norisi suprasti, kodėl gyvendami drauge susvetimėjame, kaip paveikiam vieni kitų likimus, kas slypi už vienas kitam išsakytų žodžių. Tikiu, kad žmogus pilnaverčiai gimsta vėliau negu fiziškai ir miršta anksčiau negu jį ištinka fizinė mirtis.
Įkūnyti Elijos ir Vytauto Kentros personažus pasirinkau savo mokinius, su didžiausiu kraštutinumu savo vaidmeniui atsiduodančius aktorius. Statydama šį spektaklį nesivadovavau principu „menas menui”. Man labiau priimtinas šiuolaikinio teatro santykis su žiūrovais. Siekiau pritaikyti pjesę šiuolaikiniam žmogui ir stengtis kalbėti jausmų kalba. Mėgstu rizikuoti ir scenoje ieškoti sunkiai apibrėžiamų dalykų išraiškos.”
