Jono Chruckio darbų paroda

Jono Chruckio darbų paroda „KULTŪRŲ DIALOGAI“

2010 m. rugsėjo 17 d. – spalio 17 d.
Spaudos konferencija – rugsėjo 17 d. 11 val.
Atidarymas – rugsėjo 17 d. 16 val.

Joną Chruckį (lenk. Jan Chrucki, balt. Іван Хруцкі, rus. Иван Хруцкий), kaip ir daugelį kitų iš buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių kilusių XIX a. dailininkų, savu laiko baltarusiai, lenkai, rusai. Dailininkas nėra svetimas ir Lietuvos kultūrai. Aštuonerius metus jis gyveno ir dirbo Vilniuje. 

J. Chruckis gimė 1810 m. sausio 27 d. Vitebsko gubernijoje, Ulos miestelyje (dab. Baltarusija), unitų dvasininko Tomo Chruckio šeimoje. 1827 m. baigęs Polocko pijorų mokyklą, septyniolikmetis jaunuolis išvyko į Peterburgą. Mokėsi pas anglų kilmės tapytoją Džordžą Dou (George Dawe, 1781–1829), nuo 1830 m. studijavo Peterburgo dailės akademijoje.

Dar studijų metais J. Chruckis atsiskleidė kaip gabus natiurmortų tapytojas. Nuo pirmųjų nesudėtingų kompozicijų gana greitai jis perėjo prie didelio formato natiurmortų, sudarytų iš daugybės įvairiausių vaisių, daržovių ir gėlių. 1836 m. už natiurmortą „Gėlės ir vaisiai“ dailininkas buvo apdovanotas didžiuoju sidabro medaliu, 1838 m. už „Gėles ir vaisius“ ir paveikslą „Senutė mezga kojinę“ gavo mažąjį aukso medalį.

Be natiurmortų, studijų metais J. Chruckis tapė kompozicijas, kuriose vaizdavo moteris ir vaikus su vaisiais ir gėlėmis. Šio pobūdžio kūriniai jungė žanrinio paveikslo, natiurmorto ir peizažo elementus. Bene žymiausias iš jų – 1838 m. nutapyta „Moteris su gėlėmis ir vaisiais“. Peterburge J. Chruckis tapė ir portretus (J. Bulhako, J. Semaškos), ir idiliškus lyrinės nuotaikos peizažus (Jelagino salos Peterburge vaizdai), tačiau didžiausio pasisekimo sulaukė natiurmortai, puošniomis kompozicijomis ir medžiagine, iliuzoriška tapyba žavėję ne tik publiką, bet ir kritikus. Peterburgo meno rinkoje jie turėjo didelę paklausą, ir todėl dailininkas, pageidaujant užsakovams, kai kurias kompozicijas turėdavo pakartoti.

1839 m. Peterburgo dailės akademija J. Chruckiui, „žinomam akademijoje portretinės, peizažinės, o ypač vaisių ir gėlių tapybos darbais“, suteikė akademiko vardą. Po to J. Chruckis grįžo į gimtas vietas ir apsigyveno tėvų namuose Usajos kaime prie Polocko. 1844 m. nusipirko netoliese esantį Zacharničių dvarelį ir nuolat čia gyveno, išskyrus 1846–1854 metus, praleistus Vilniuje.

Į Vilnių J. Chruckis atvyko buvusio unitų vyskupo, o tuo metu jau stačiatikių arkivyskupo (nuo 1852 m. metropolito) Juozapo Semaškos kvietimu. Arkivyskupą dailininkas pažinojo dar nuo Peterburgo laikų. Turint omenyje visos Chruckių giminės ištikimybę unitų bažnyčiai ir dailininko tėvo nepaklusnumą unijos naikinimo metais, J. Semaškos ir J. Chruckio bendravimas Vilniuje turėjo būti grynai komercinio pobūdžio – galimybė dailininkui išlaikyti dvarą ir šeimą. J. Semaškos užsakymu, J. Chruckis nutapė ikonų stačiatikių cerkvių ikonostasams, arkivyskupo Trinapolio rezidencijai sukūrė 32 dvasininkų portretus (tarp jų – vienuolio V. Lisovskio. Vilniuje praleisti metai buvo palankūs kūrybai.

Čia gyvendamas J. Chruckis sukūrė žymių vilniečių portretų (M. ir R. Riomerių, istoriko ir publicisto M. Malinovskio, istoriko M. Balinskio, literato P. Jankovskio, kt.), Vilniaus ir jo apylinkių peizažų, nutapė paveikslų katalikų bažnyčioms („Šv. Kazimieras“, buvęs Pašušvio bažnyčioje). Dailininkas bendradarbiavo leidžiant J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumą“ (Kalvarijų bažnyčios ir Šnipiškių priemiesčio vaizdai), leidėjo užsakymu nutapė albumo mecenato S. Riomerio portretą. Apie 1854 m. J. Chruckis sugrįžo į Zacharničių dvarelį. Gyvendamas savo namuose dau

giausia tapė kameriškus šeimos narių portretus, jaukius interjerus („Dailininko dvarelio interjeras. Vaikai prie molberto“, 1854–1855). Dailininkas mirė 1885 m. vasario 13 d. Zacharničių dvarelyje. Čia ir palaidotas. J. Chruckio kūriniai išsibarstę po Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos, Lietuvos muziejus ir privačias kolekcijas. Didžiausią dailininko paveikslų rinkinį (24 kūriniai), atspindintį visus jo kūrybos etapus, turi Baltarusijos nacionalinis dailės muziejus. Iš Minsko į Vilnių atvežta paroda yra pirmoji J. Chruckio kūrinių paroda Lietuvoje. Baltarusijos dailės muziejaus rinkinį joje papildo keletas Lietuvoje saugomų dailininko paveikslų.