Kino režisieriaus A.Puipos tapybos paroda

Algimantas Puipa gimė 1951 m. birželio 14 d. Antalieptės miestelyje, Zarasų rajone. Filmus pradėjo kurti dar mokydamasis tuometinėje Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje (dabar Simono Daukanto gimnazija) kartu su savo draugu – būsimuoju kino operatoriumi Algimantu Mikutėnu. 1974 m. A.Puipa baigė Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą (VGIK) Maskvoje. Sukūrė 18 pilnametražių filmų.

„Teptuką paėmiau prieš metus. Nieko nesupratau, pradėjau atradinėti, kaip tai daroma. Pasirodo, tapybai ne visada reikia teptuko, visai gerai yra mentelė. Su ja labai lengvai pasidaro peizažas. Per kokią pusę valandos galiu nutapyti peizažą, jeigu man reikia. O kartą nupaišiau angelą. Aš gi nemoku automatiškai paišyti, jis man šūdinai išėjo. Sakau, reikia jį užtepti, kad jo nebūtų. Užtepiau. Toks brūkšnys gavosi. Kaip gerai, galvoju, tokia ekspresija atsirado. Ir aš pradėjau nutapęs užbraukinėti. Lyg kažkas su švarku praėjo ir ištepė.

Tapyba yra kažkas visai kita, nei kinas. Tu visą laiką esi vienas ir tau daugiau nieko nereikia. Užtat daug vienišių, daug vyną naudojančių genijų užsiima tapyba. Aš suprantu, kad aš megėjas, bet man su tapyba pasidarė daug įdomiau. Kai pernai pradėjau tapyti, man Lapinskaitė vieną dieną atidarė visus dažus ir jie saulėje išdžiūvo. Palauk, sako, tu išprotėjai, tau rudenį filmavimas, o tu nieko nesiruoši, aš gi matau, kad tu už krūmų pasislėpęs, bėgi į savo malkinę patapyti, kol aš namo viduj. Didžiulė priklausomybė prasideda.

O kaip aš pradėjau: pernai prieš Jonines sėdėjau uždarytas kaime ir galvojau, ką čia jai padovanoti. Jinai atvažiuos prieš pat Jonines, o aš neturėsiu jokios dovanos. Buvo dažų, nes kažką reikėjo patepti. Ir turėjom per Kaziuko mugę nupirktą medinę antį – sukasi kaip vėjarodė, su sparnais. Nutariau, kad kiekvienas menininkas turi savo stilių, atpažįstamą ženklą, o mano ženklas bus antis, kai tapysiu. Ką betapyčiau, dominuoti turi antis. Netikras daiktas, bet skrenda. Graži mano filosofija.

Reikia, sakau, nutapyti Lapinskaitės aktą. Nutapiau visai kreivai šleivai, bet virš galvos jai kabėjo ta antis. Padovanojau. Nieko gražesnio, sako Lapinskaitė, nemačiau. Paskui pradėjau rodinėti draugams savo tapybą. Žinai sako, tau dar reikia padirbėti, bet šitas – Lapinskaitės aktas – tai geras. Bet sakau, čia primityvu. Tas ir gerai, sako. Garbingoj vietoj dabar kabo.

Suprantu, koks džiaugsmas buvo van Goghui gyventi tuo periodu, kai jis tapė. Ir dar vieną dalyką aš supratau: kad žmogus tapantis turėtų nepasikarti, nes jis tiesiog turės kuo užsiimti, jam nebus depresijos.”

Iš Rūtos Oginskaitės straipsnio „Jubiliejus. Algimanto Puipos bilietai iki Tadž Mahalo, Kanų ir kaimo malkinės”, www.lfc.lt, 2011-06-14