KJT | „Akmuo vanduo geluonis“

Dramaturgas: Kristupas Sabolius

Režisierė: Karolina Žernytė

Scenografė: Eglė Lekevičiūtė

Vaidina: Neringa Krunglevičiūtė, Ieva Pakštytė, Raminta Šniaukštaitė, Donatas Stakėnas, Justina Burakaitė, Vaidotas Bačianskas, Karolina Kontenytė, Kristina Švenčionytė, Artūras Lepiochinas.

Pojūčių teatro spektaklis

Reikia liautis matyti, kad pradėtum regėti. Šiame spektaklyje tikrasis veiksmas prasideda tada, kai vaizdai išnyksta.

Už šį ir kitus pojūčių teatro spektaklius režisierė Karolina Žernytė 2015 metais apdovanota B. Dauguviečio auskaru.

2015 metais „Akmuo vanduo geluonis” kūrybinei grupei įteikta Dalios Tamulevičiūtės premija.

Pradžioje publika pasiskirsto į dvi dalis – stebėtojus ir dalyvius. Pirmieji viską gali matyti iš šono. Jie įtraukiami į ritualą per stebėjimą, kaip sukuriama iliuzija ir kaip į ją reaguoja spektaklio dalyviai. Antriesiems užrišamos akys. Kartu su spektaklį vedančiais aktoriais, jie tampa aktyviais pojūčių teatro veikėjais.

Laikinai regėjimo netekę žiūrovai grąžinami prie to, kas sava, bet kartu labiausiai tolima – savo paties kūno. Sužadintos ir paaštrėjusios juslės ima sąveikauti, svarbiausia scenos vieta paversdamos išlaisvintą vaizduotę. Aktorių už rankos vedami į sąmonės tamsą, spektaklio dalyviai perkeliami į paralelinius pasaulius, kuriuose sakmių ir užkalbėjimų siužetai išauga ant odos paviršių, skleidžiasi garsų vibracijomis, kvapų ir skonių sanpynomis.

Senosios lietuvių mitologijos elementai, pasitarnavę kaip spektaklio įkvėpimo šaltinis, pojūčių teatro technika priartinami prie įsivaizduojančio žiūrovo fiziologijos. Aktoriai scenoje nesistengia pasakoti istorijos, imituoti personažų ar kurti charakterių. Gimimo ir mirties, virsmo ir gamtos, kosmoso ir namų, išvykimo ir sugrįžimo archetipai atsiranda be paaiškinimo, kaip jusliškai išgyvenamos situacijos ar iš naujo pabudusio sąmonės pasaulio potyriai, kuriame apakimas ir praregėjimas susikeičia vietomis.

Karolina Žernytė:

Kasdien vis labiau jaučiu, kaip mes, regintys, tampame aklais. Dėl be galo įtempto gyvenimo ritmo, dėl beprotiško nereikalingos informacijos gausos pradedame nepastebėti ne tik praeivių, artimųjų, bet ir savęs. Norėjosi priversti žiūrovą sustoti ir grįžti ne tik atgal į praeitį, bet ir gilyn į save. Kaip ir kiekviename pojūčių spektaklyje, čia pagrindinis veikėjas – dalyvių vaizduotė. Šiame spektaklyje ja pasitikime šimtu procentų. Per archetipus ir lietuvių mitologijos įvaizdžius norisi ištirti kiekvieno asmeninę mitologiją. Per pojūčius siekiame išprovokuoti jausmus.

Temos pasirinkimas – mano sena svajonė, duoklė vaikystės prisiminimams ir toms gamtos jėgoms, kurios iki šiol gydo. Neapibrėžtumas ir nuojautos, kurios man apibūdina lietuvių senąjį tikėjimą, vis tiek pasireiškia žmoguje net ir šiandien. Kodėl taip gera klausytis miško ošimo? Kokie užkalbėjimai slepiasi vandens tekėjime? Kodėl taip šildo liepų kvapas? Aš visada žavėjausi lietuvių mitologinio mąstymo paprastumu – nieko nesmerkiančiu, gerbiančiu ir suprantančiu net keisčiausius padarus – žalčius, kaukus, laumes. Net pačioje spektaklio formoje akivaizdus fatalizmas – kaip laimės lėmė, ten tavo likimo siūlas veda. Nepaprastai smalsu, ką pasirinks dalyviai – paklusti likimui, žaisti su juo ar priešintis? Daugelį klausimų, kuriuos uždavėme sau, kurdami spektaklį, paliekame atvirus. Nes vieno teisingo atsakymo gyvenime beveik nebūna.

Bilietai – http://www.tiketa.lt/LT/kjt_%7C_akmuo_vanduo_geluonis_13795