Labai paprasta istorija

Labai paprasta istorija

Marija Lado

Dviejų dalių graudi komedija

Režisierius – Gytis Padegimas

Dailininkė – Birutė Ukrinaitė

Kompozitorius – Gintaras Kizevičius

Pjesę vertė Elvyra Markevičiūtė

Vaidina:

Daša – Monika Šaltytė

Aleksejus – Povilas Liubinas

Karvė Aušrelė – Lina Bocytė, Silvija Povilaitytė

Kumelė Sesutė – Vilija Paleckaitė, Olita Dautartaitė

Kiaulė – Inga Norkutė, Danguolė Petraitytė

Šuo Drutkis – Dalius Jančiauskas, Aurimas Žvinys

Gaidys – Aurimas Pintulis

Šeimininkas – Juozas Bindokas, Juozas Žibūda

Šeimininkė – Teresė Maliukevičiūtė, Irena Liutikaitė

Kaimynas – Sigitas Jakubauskas

Apdovanojimai

2010 m. XXV Lietuvos profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams” Rokiškyje:

Geriausias antraplanio vaidmens atlikėjas – Sigitas Jakubauskas

Ši pjesė – tikras radinys kiekvienam teatrui, nes žiūrovai visuomet ilgisi veikalo, galinčio komiškomis priemonėmis kalbėti apie didžiąsias vertybes. Jos nepavadinsi tradicine komedija, nors tekstai tokie šmaikštūs, jog kone kiekvienas sakinys gali sukelti juoką ar virsti aforizmu. Siužetas pateikiamas keliais lygmenimis: veikia įprasti žmogiški personažai – tradicinė ūkininko šeima (tėvas, motina, duktė), kaimynas, kaimyno sūnus ir… gyvuliai. Gyvuliai stebi bei komentuoja žmonių veiksmus, ne viską suvokia, daug ką išsiaiškina klaidingai, bet bando terptis ir stengiasi padėti. Neslepiama autorės simpatija „gyvulių ūkio” personažams padėjo puikiai atskleisti jų charakterius, ne tik juos sužmoginti, bet ir pateikti kaip žmonių antipodus. Gyvuliai pranašesni savo naivia ištikimybe, sugebėjimu užjausti, aukotis ir mylėti. Ko verta vien romantikė Kiaulė, dievinanti savo šeimininką ir svajojanti… skraidyti. Pjesėje dar veikia Gaidys, kartojantis visas nugirstas politines aktualijas, Šuo, Kumelė ir Karvė. Gyvūnų tarpusavio santykiai, kivirčai, siekis perprasti juos supantį pasaulį antrina jų akivaizdoje vykstančiai žmogiškajai dramai.

Žmonių pasaulis pjesėje atspindėtas per kasdienybe virtusias ydas: pragmatizmą, konformizmą, dvasinį aklumą, bailumą. Šios „žmogiškosios” savybės puikiai veši kiekvienoje terpėje ir dominuoja ne tik ekstremaliomis aplinkybėmis. Jos būdingos ne vien gyvenimo vėtytiems – ir simpatingi vienas kitą mylintys jaunuoliai neranda nei jėgų, nei ryžto apginti savo meilę bei jos vaisių. Vienintelė išimtis – visų, netgi sūnaus niekinamas girtuoklėlis, įsimiklinęs vogti kaimyno varomą naminukę ir seniai pelnęs baisią jo neapykantą. Jis visais atžvilgiais artimesnis ne žmonių, o gyvūnų pasauliui, jam, kaip ir jiems, atveriamas anapusinis gyvenimas. Autorė suteikia savo pjesei dar ir trečią lygmenį, kuriame nevaržomai sąveikauti gali tik gyvūnai ir… girtuoklis. Jis vienintelis iš aplinkinių nėra praradęs tikrojo žmoniškumo, todėl gali girdėti gyvūnų kalbą ir bendrauti su paskerstosios kiaulės siela. Jis, kaip ir gyvūnai, sugeba mylėti, kentėti bei aukotis. Jo dėka dar negimęs vaikelis išgelbėjamas nuo rengiamo sunaikinimo.

Pjesės finalas – išmintingas kaip ir visa pjesė. Blaivininkas ir darbštuolis, piestu stojęs prieš ubagą žentą bei jo „benkartą”, ne tik virsta šeimos atžalėlę dievinančiu seneliu, bet ir įjunksta į paties varomą krūminukę. Deja, užtraukęs velionio kaimyno mėgtą daina, jis tampa tik jo parodija. Didi siela, atliepianti pasaulio sielvartą, gali ieškoti stikliuko, bet negali jame slypėti.

Premjera – 2007 m. vasario 17 d.

Spektaklio trukmė – 2.30 val.