LENA CHVIČIJA “38 ir 2”

Lena Chvičija

38 ir 2

tapyba / 2012 01 21 – 02 07

Naujoje L.Chvičijos tapybos parodoje galima pamatyti naujausius dailininkės studijoje Žvėryne, taip pat pernai tapybiškose Lietuvos vietose – Nemunaityje, Sudeikiuose vykusių plenerų metu sukurtus darbus.

Kolekcija numerologiškai yra užšifruota skaičių deriniu „38 ir 2″, kuris gali reikšti ir nugyventus metus, ir ligos metu pakilusios kūno temperatūros laipsnius, ir paprasčiausius maginius būrimus ar išskaičiavimus.

Regimi esminiai tapytojos raidos pokyčiai – pakitęs jos kompozicijų formatas. Dailininkės paveikslai nuo ištįsusių horizontalių transformavosi į beveik kvadratinius stačiakampius. Tačiau esminiai dalykai išlikę ir nežada keistis:

–        L.Chvičija – gestiškų potėpių ir didelių formatų tapytoja. Jos stichija – bent pusantro metro aukščio ir pločio drobės, kuriose ji siautėja teptukų ir dažų pagalba.

Bandant sukonkretinti, kokioje stichijoje iš tiesų gyvena L.Chvičija kaip tapytoja, galvon pirmiausia šauna tamsaus vakaro, miglotos pievos, gilios jūros asociacijos. Tokius įsivaizdavimus suponuoja tapytojos ypač dažnai naudojamos šaltos, įvairiomis mėlynumo variacijomis žibančios, žėrinčios, švytinčios spalvos. Tam tikras užuominas į užtemusias naktis, laukus ir vandenis kuria ir kompozicinės tapybos struktūros, netgi ikonografinių motyvų užuominos. L.Chvičijos paveikslai neretai būna perskrodžiami horizontalių arba vertikalių juostų, kuriančių nuo žiūrovo akių nutolusios, vandenį ar žemę nuo dangaus skiriančios horizonto linijos arba beribėje erdvėje styrančio vienišo stulpo, išdžiūvusio medžio miražus. Iš tiesų – tai tik abstrakčios linijos, sutiekiančios struktūrinio tvirtumo (tai, kas senųjų kinų estetikoje vadinama „kompoziciniu kaulu”). Ikonografinių motyvų užuominomis L.Chvičijos tapyboje vadintini tie plastiniai-kompoziciniai elementai (dažniausia tiesiog tamsesnės spalvinės dėmės), kurie sukuria vakare ar naktį lygumose, pajūryje stovinčių žmonių figūrų įspūdžius. Jeigu minėtosios horizontalios arba vertikalios juostos suteikia kompozicinio tvirtumo, tai šie pavidalai veikia kaip semantiniai varžtai – jų dėka L.Chvičijos tapybiniai pasakojimai įgauna konkretumo. Būtent tų blankių žmogiškųjų siluetų dėka galima teigti, kad tapytoją jaudina santykiai tarp mūsų, vidiniai išgyvenimai. Tai juos autorė įkūnija spalvinių dėmių, linijų pagalba ir taip abstrahuodama, paverčia universalia , visiems suprantama vizualine kalba.

Vidas Poškus