LVSO SEZONO PRADŽIOS KONCERTAS
2024 m. rugsėjo 27 d. 19 val.
LVSO koncertų salė
LVSO SEZONO PRADŽIOS KONCERTAS
G. Mahler. Simfonija Nr. 2 („Prisikėlimo simfonija“)
Ieva Barbora Juozapaitytė, sopranas
Justina Gringytė, mecosopranas
Kauno valstybinis choras (vad. Robertas Šervenikas)
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras
Dirigentas Gintaras Rinkevičius
Iškilmingai 36-ojo koncertų sezono pradžiai Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, pasirinko vieną žymiausių austrų muzikos genijaus Gustavo Mahlerio (1860–1911) darbų – Antrąją simfoniją, dar žinomą „Prisikėlimo“ simfonijos vardu. Tarp dešimties G. Mahlerio simfonijų ir „Dainos apie žemę“ Antrajai tenka išskirtinė vieta – ji atveria su vokalu susietų kompozitoriaus kūrinių grupę ir pasuka šį žanrą naujų ieškojimų link.
G. Mahlerio Antrosios simfonijos premjera įvyko 1895 m. Berlyno filharmonijoje, diriguojant pačiam kompozitoriui. Ši simfonija – tai monumentalus penkių dalių ciklas, skirtas atlikti sopranui, mecosopranui, mišriam chorui ir orkestrui. Didesnę jos poetinių tekstų dalį sudaro vokiečių liaudies dainų rinkinio „Stebuklingas berniuko ragas“ posmai, o simfonijos finalo pagrindas – vokiečių poeto Friedricho Gottliebo Klopstocko giesmė „Prisikėlimas“ tekstas ir paties kompozitoriaus eilės. Pagal tai kūrinys dar vadinamas „Prisikėlimo“ simfonija. Visgi nei Antrojoje, nei kitose vokalinėse simfonijose G. Mahleris nesureikšmina literatūrinės programos: muzikinis vyksmas plėtojasi ne siužeto, bet simfoninės logikos pagrindu.
Antrojoje simfonijoje autorius teigė tęsiantis Pirmosios simfonijos mintis (apie tai byloja ir šios muzikinių temų reminiscencijos pirmoje dalyje), tačiau kartu Antroji simfonija yra ir tragiška Pirmosios antitezė. Ten herojus buvo kupinas jėgų, jaunatviško polėkio, čia jį kankina gyvenimo prasmės ir kiti filosofiniai klausimai. Į lemtingus gyvenimo ir mirties klausimus apibendrintai atsako Antrosios simfonijos finalas – didelės apimties vokalinė-instrumentinė freska – viso muzikinio vyksmo viršūnė. Savo ruožtu tai – simfonija simfonijoje, kurioje iš esmės persipina trys kontrastingos emocinės sferos, įprasmintos su mirties, kenčiančio ir besiblaškančio žmogaus įvaizdžiais susietomis bei prisikėlimą simbolizuojančiomis temomis. Atsakymas į amžinuosius klausimus pranašingai rastas: „Mirsiu, kad gyvenčiau“ („Sterben werd ich um zu leben“).
1
