Mažosios politikos iškilimo aplinkybės
Spalio 1 d., ketvirtadienį, Laisvajame universitete (LUNI) tęstinį keturių užsiėmimų kursą „Kapitalizmo kritika, mažoji politika ir naujieji socialiniai judėjimai“ pradės socialinis aktyvistas Kasparas Pocius, studijavęs istoriją Vilniaus universitete, bet šias studijas vėliau iškeitęs į Laisvąjį universitetą. Lektorius domisi socialinių judėjimų istorija, alternatyviais švietimo modeliais, yra publikavęs straipsnių politinėmis, socialinėmis ir filosofinėmis temomis.
Šiame kurse bus siekiama nagrinėti po XX a. 6-ojo dešimtmečio kilusias socialinės-politinės kapitalizmo kritikos sroves ir socialinius judėjimus – tokius kaip prancūzų situacionistai, tarptautinis autonomistų judėjimas, nelegalių migrantų, seksualinių mažumų judėjimai, Sietle 1999-ųjų rudenį gimęs globalaus teisingumo judėjimas (arba „no-global movement“). Lektorius papasakos apie jų savitumus, pristatys naujas politinės ir socialinės vaizduotės formas bei ryšį su mažosios politikos sąvoka. Pirmajame užsiėmime, pavadintame „Mažosios politikos iškilimo aplinkybės“, bandysime išsiaiškinti, kokios priežastys lėmė reiškinio, vadinamo naujaisiais socialiniais judėjimais, atsiradimą.
Lektorius mano, kad naujiems socialiniams judėjimams susiformuoti padėjo kritinis požiūris į Sovietų Sąjungą ir Kiniją. Sovietų Sąjunga kapitalistiniame Vakarų pasaulyje iš pradžių atrodė kaip priešingas polius, tarsi pozityvi alternatyva. Tačiau pamačius, jog po revoliuciniu patosu glūdi stalinizmo (ir maoizmo) teroro aparatas, valstybinė darbininkų klasės avangardo prievarta ir dirbančiųjų išnaudojimas, socialiniai judėjimai, kritiškai žiūrėję į tuometinę gyvenimo situaciją Vakarų pasaulyje, iš pamatų suabejojo ir nusivylė Sovietų Sąjunga, supratę, jog reikia ieškoti kitų perspektyvų.
Lektorius susieja visuomenės procesus su paraleliai gyvavusia filosofinės minties kaita. Dar po antrojo pasaulinio karo įsigalėjusi Frankfurto mokyklos kapitalizmo kritika rėmėsi negatyvia dialektika. Tikėta žmogaus galimybe išeiti anapus sistemos ir likti sąmoningu. Tą patį bandė teigti ir prancūzų kritikai struktūralistai. Tačiau kaip ant mielių kylantis Vakarų kapitalizmas, buržuazinės visuomenės ir vienmačio žmogaus (H. Marcuse) įsigalėjimas leido Guy Debord’ui konstatuoti spektaklio visuomenės atsiradimą. Spektaklis ir įvaizdis, kaip kapitalistinės sistemos gyvenimo būdas, vertė ieškoti naujų kelių, kaip priešintis sistemai čia ir dabar. Socialinė tikrovė pradėta įsivaizduoti kaip socialinių jėgų kovos laukas, kuriame kvestionuojamos galios struktūros. Naujieji socialiniai judėjimai, priešingai nei teigia iki tol dominavusios dialektinio materializmo tezės, atsisako visuotinės didingos revoliucijos idėjos. Spektaklio visuomenės kritikai G. Debordas ir R. Vaneigemas teigė, jog didelių revoliucijų laikas jau praėjo, atėjo metas mažoms kasdienybės revoliucijoms, laisvei ir kūrybingumui.
Apie naujųjų socialinių judėjimų atsiradimo aplinkybes ir naujas revoliucijos sampratas bus kalbama spalio 1 d., ketvirtadienį, 18 val., klube „Satta“, Vilniaus g. 16, Vilniuje.
Laisvasis universitetas – tai nevalstybinis ir neprivatus savišvietos tinklas, paremtas tik žmonių iniciatyva ir noru, kad abejinga ir susvetimėjusi visuomenė taptų jaukia bendruomene. Tai iniciatyva, kuri skatina žmones burtis ir kalbėtis apie įdomius ir svarbius dalykus, užimti ne pasyvaus visuomenės įvykių stebėtojo, o sąmoningo, drąsaus dalyvio, turinčio tvirtą nuomonę, vaidmenį. Tai keliaujantis universitetas be rūmų, kurio dalimi gali tapti kiekviena(s), to norinti(s). Čia lektorius ir studentas gali nesunkiai apsikeisti vietomis, čia toleruojama kiekviena argumentuota nuomonė. Įėjimas visada laisvas.
Daugiau informacijos galite rasti svetainėje www.luni.lt.
LUNI iniciatyvinė grupė
2009 09 29
