OKT / Vilniaus miesto teatras: Otelas (rež. Oskaras Koršunovas)

OKT / Vilniaus miesto teatras: Otelas (rež. Oskaras Koršunovas)

William Shakespeare

OTELAS

Oskaras Koršunovas

 

Scenografija

Oskaras Koršunovas, Julija Skuratova

Kostiumų dailininkas

Julija Skuratova

Muzika

Antanas Jasenka

Video menininkas

Artis Dzerve

Gitaros improvizacijų autorius ir atlikėjas

Džiugas Gvozdzinskas

Choreografė

Vesta Grabštaitė

Šviesų dailininkas

Eugenijus Sabaliauskas

Režisieriaus asistentas

Jokūbas Brazys

Literatūros konsultantas

Kasparas Pocius

Technikos direktorius

Mindaugas Repšys

Garso režisierius

Ignas Juzokas, Edvardas Kašincevas

Rekvizitas ir kostiumai

Laura Aurylaitė

Trupės vedėja

Malvina Matickienė

Titrai

Aurimas Minsevičius

Užsienio gastrolių vadybininkė

Audra Žukaitytė

 

Vaidina

Oneida Kunsunga-Vildžiūniene, Digna Kulionytė, Saulius Ambrozaitis, Sofija Gedgaudaitė, Karolis Norvilas, Miglė Navasaitytė, Gerda Čiuraitė, Džiugas Gvozdzinskas, Aurelijus Pocius, Džiugas Grinys, Domantas Starkauskas

„Nemanau, jog šiandien apskritai įmanoma statyti „Otelą“ tradiciškai, nes „oteliškoji“ pastatymų tradicija apaugusi šiandien mums nebepriimtinu rasistiniu, kolonialistiniu ir patriarchaliniu luobu. Šis luobas mus visiškai atitolina nuo Shakespeare’o „Otelo“ tikrosios tragedijos esmės, o jos esmė, kaip ir visose kitose Shakespeare’o tragedijose, glūdi tradicinio ir modernaus pasaulio sankirtoje. Vienas garsiausių dabarties filosofų Deleuze’as kalba apie tradicinį patriarchalinį pasaulį

kaip apie medinę ir molinę struktūrą. Mediškumas čia reiškia hierarchiškumą, moliškumas – nejudrumą ir sustabarėjimą. Armija – geriausias tokios medinės ir molinės struktūros pavyzdys. Prieš ją pastatoma visiškai kita, nesustabarėjusi ir nehierarchinė struktūra – molekulinė. Tokia struktūra yra visiškai plokščia, be pradžios ir be pabaigos, be jokio įcentravimo. Ji veikia kaip partizaninis karas arba kaip Džuljeta, kuri ištaria savo garsiąją frazę balkone: „Jei vadinsim rožę kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?“ Ką šiais žodžiais iš esmės pasako Džuljeta? Iš esmės šie žodžiai yra revoliucija, nes ji teigia, kad tradiciniais rėmais mes niekaip neįtakojame rožės esmės. Ji atmeta tą medinę, molinę hierarchiją ir vardų sistemą, tuo pačiu panaikindama tradicinį Montekių ir Kapulečių antagonizmą. Šių dviejų šeimų sąvastis yra tame, kad jie jau visą amžinybę suvokia save kaip priešus. Šis suvokimas, amžiais trunkantis karas ir suformavo jų identitetą, šeimų tradiciją. Džuljeta imasi partizaninio karo, jos ginklas – meilė. Ji peržengė visus rubikonus, atiduodama savo širdį priešui Romeo. Džuljeta sako, kad atėjo kitas laikas, reikia žiūrėti ne į tradicijas, sukurtus vardus, senas sąvokas ir papročius, o į esmę, kuri visada kuriasi dabartyje. Jei visa Verona dar gyvena viduramžiais, tai Džuljeta jau yra renesanso vaikas. Lygiai taip pat, kaip ir Dezdemona senojoje Venecijoje. Dezdemona slapčia, kaip partizanė įsimyli Otelą ir pabėga pas jį, taip pamindama visas medines, molines viduramžiškas Venecijos tradicijas. Api tai garsiai „skalambija“ jos persigandęs tėvas. Džuljetos tėvai priešinasi dukros meilei ir ją pražudo, taip pražudydama ir savo dinastiją, nes Džuljeta – vienatinė jų dukra. Taip pat įvyksta ir „Otele“, tik dar baisiau – Jagas pražudo Dezdemoną Otelo rankomis. Jis tuo pat metu pražudo ir Otelą, vienintelį generolą, galintį apginti Veneciją.

Shakespeare’as teigia, kad tradicija, atmetusi modernybę, pasmerkta žūčiai. Nors ir baigęs Vitenbergo universitetą, Hamletas paklūsta viduramžiškiems tėvo reikalavimams „akis už akį“, taip pražudydamas Ofeliją, jos tėvą ir brolį, karalių ir karalienę, save ir visą Daniją, nes nebelieka kam priešintis norvego Fortinbraso kariuomenei. „Otele“ Jagas veikia „makiaveliškai“, savo tikslams ir argumentams naudodamas visus tradicinis stereotipus. Dezdemonos tėvą jis užkuria rasizmu, o patį Otelą verčia suabejoti savo hierarchine generolo ir vyro garbe. Jis žaidžia tamsiausiais jausmais, kaip šiais laikais žaistų velnio influenceris, tradicinėmis gėrio sąvokomis manipuliuodamas savo naudai, tarsi FB algoritmas išskaičiuojantis mūsų poreikius ir baimes bei apčiuopęs achilo kulną spaudžiantis jį taip, kad mes tampame jo tikslo juodosiomis avelėmis: bijome karo, nekenčiame kito, kaimyno, svetimo ir svarbiausia – pavydime. Tai pats niekingiausias ir kartu pats efektingiausias valdymas – valdymas sukeliant baimę ir pavydą. Jis verčia Otelą sugrįžti į medinę hierarchinę kariuomenės sistemą. Otelas jam paklūsta – jis eina prieš savo meilę, prieš tikrąją prigimtį ir pražųsta.

Otelo ir Dezdemonos sąjungą, nepaisančią rasinių ir kitų skirčių, tais laikais galėtume vadinti visiškai netradicine šeima. Šiais laikais Lietuvoje mes ypatingai stipriai išgyvename „tradicinės šeimos“ susidūrimą su netradicine šeima, socialine lytimi ir panašiai. Iš esmės tai yra tradicinio ir naujojo pasaulių sankirta, vis besikartojanti Europoje nuo pat viduramžių ir kurios matrica sukasi Shakespeare’o tragedijose. Ši dilema ir yra viena iš priežasčių, kodėl Otelą vaidina juodaodė moteris. Tai suteikia mums juntamą suvokimą, kokias tradicines ribas peržengia Dezdemona. Kita vertus,

jei Shakespeare’o laikais buvo normalu, jog vyrai vaidina moteris, tai šiandien turėtų būti normalu, kad moterys vaidina vyrus. Beje, Deleuze’as tradicinėje patriarchalinėje visuomenėje vyrą laiko moline struktūra, o moterį – molekuline. Kūryba, anot jo, įmanoma tik molekulinėje plotmėje, tik per tapsmą moterimi, o galiausiai – nesuvokiamu. Tai ypač suprantama dėka teatro. Aktorystė – tai menas persikūnyti. Tad nei lytis, nei amžius, nei kiti ribojimai čia neegzistuoja.

Aktorės Oneidos Kunsungos – Vildžiūnienės atvejis yra ypatingas. Būdama juodaodė ji išgyveno išskirtinę patirtį Lietuvoje – ne paslaptis, ganėtinai rasistinėje, homofobiškoje, gyvenančioje baimėje ir todėl agresyvioje, uždaroje visuomenėje. Na, bet pagrindinė priežastis – tai jos nepakartojamas talentas. „Aktorius yra širdies atletas“ – sakė Antoninas Artaud. Aš neradau atletiškesnės širdies Otelo vaidmeniui nei Oneidos.“ Oskaras Koršunovas

Prodiuseris – OKT/Vilniaus miesto teatras. Spektaklis sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros taryba ir festivaliu „TheAtrium“.

O. Koršunovo „Otelas“ – prestižinio Avinjono festivalio 2020 m. pagrindinės programos pasirinkimas.

Premjera

2021 liepos 19

DĖMESIO! Spektaklio metu naudojamas stroboskopo efektas ir dūmai.

1

DAUGIAU