Opera “Otelas”

Kovo 18, 19 ir 20 d. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia į G. Verdi operos „Otelas” premjerą. Ją mūsų teatre stato dirigentas Gintaras Rinkevičius, režisierius Eimuntas Nekrošius, scenografas Marius Nekrošius ir kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva. Šią brandžiausią G. Verdi operą rodo daugelis pasaulio teatrų, ne kartą ji statyta ir mūsų teatre. Šis – Lietuvos operoje jau ketvirtasis pastatymas.

Dirigentas Gintaras Rinkevičius: Nors „Otelą” statau jau ketvirtą kartą, kaskart tai nauja. „Otelas” yra mano mylimiausia Verdi opera. Dirbti su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi – nenusakoma patirtis. Nesvarbu, kad jis pats yra sakęs, jog nieko muzikoje nesupranta. Netiesa. Muziką jis jaučia nepaprastai jautriai! Jis turi stulbinančią meninę ir muzikinę intuiciją, tad visai nebūtina turėti profesionalų muziko išsilavinimą, juk intuicija – vienas svarbiausių mene dalykų. Nekrošius spektaklyje nekonfliktuoja su Verdi, bet operoje tikrai nebus jokių „operinių šablonų”, ir net aš turėjau ko pasimokyti iš jo darbo.

Režisieriaus asistentė Jūratė Sodytė: Šiame pastatyme nėra konkretaus laiko, konkrečios vietos… Tai švariausios estetikos, gilios žmogiškos psichologijos, tiesos spektaklis. Jame kuriama nepaprastai harmoninga, vientisa visuma. Čia nėra buities, tai kitokios dimensijos lygmuo, jame pulsuoja itin subtili energija, itin gili mintis. Aš dėkinga likimui, kad galėjau dirbti su tokiais kūrėjais.

Solistas Vaidas Vyšniauskas: Šitas vaidmuo neturi dugno… Neįmanoma išsemti jo prasmių. Gyvuoja labai daug įvairių istorijų, susijusių su Otelu, štai vienas dešimt kartų jį padainavo ir prarado balsą, štai net Domingo po antro veiksmo atsisakė dainuoti toliau, ir taip toliau… Tai savotiški mitai, ir reikia atlaikyti nemažą jų psichologinį spaudimą, o dar įveikti save. Manau, kad man ši premjera – labai stiprus startas, bet tikrai ne finišas.

Solistė Sigutė Stonytė: Dailininkė Nadežda Gultiajeva dar pačioj pradžioj sakė, kad Dezdemona nebus blondinė. Tai aš ir nesu; pagaliau, tai irgi vienas iš šablonų. Dezdemona man yra mįslė. Visa „Otelo” drama – labai sudėtinga, jos jausmų skalė – nuo meilės iki neapykantos.

Visą spektaklio repeticijų laikotarpį nei režisierius, nei dailininkai nenorėjo atskleisti jokių detalių ar pastatymo idėjų, tausodami publikos įspūdžius premjerai. Keistas sutapimas, bet lygiai taip 1887 m. elgėsi ir pats G. Verdi. Nepaisydamas daugybės prašymų, jis liko ištikimas sau ir neleido pašaliniams stebėti repeticijų: Maestro puikiai žinojo, kad joks įsibrovėlis nesusilaikys nepapasakojęs kitiems, ką matė ir girdėjo. Verdi nuomone, publika turi teisę patirti apkalbų nesuterštą premjeros įspūdį. Iki pat paskutinės minutės jis netgi buvo pasilikęs teisę keisti premjeros datą! Viena, ką galima pasakyti apie artėjančią premjerą, tai bus kitoks spektaklis, nei visi matyti, bet jis vis tiek bus „nekrošiškas”. Ir, be abejonės, įspūdingas.

Dar šį sezoną į „Otelą” kviečiame balandžio 21 ir gegužės 5 d. 2011 03 16
Olegas Lapinas apie Otelo ir Dezdemonos santykius

Ir Dezdemona myli Otelą, nors jis despotiškas, ir Otelas myli Dezdemoną, nors ją nužudo. Dezdemonos meilė yra „daryk su manimi, ką nori”, o Otelo – „darysiu su tavimi, ką noriu, nes tu esi mano”. Dezdemona nėra labai valinga ir savarankiška, ji linkusi rinktis (ne tik ją renkasi) tokį žmogų kaip Otelas – turintį stiprų nuosavybės jausmą. Pavydas, kurio esmę galima nusakyti fraze „Tu priklausai man”, remiasi tuo, kad mūsų jausmai niekada nebuvo altruistiniai. Meilę galima palyginti su jausmu maistui: tai, ką matome ir kas yra ne mūsų, mylint, kaip ir valgant, po truputį tampa mūsų dalimi. Tai nėra joks ydingas bruožas, būdingas tik „vyrams savininkams”. Meilė yra savininkė. Pavyduliauja net ir labai altruistiški žmonės, nors jų nuostatos galbūt neleidžia savintis kito žmogaus. Jeigu iš jūsų, kad ir labai didelio humanisto, kas nors kėsintųsi atimti pirštą – instinktyviai gintumėte savo kūną. Tai ir yra pavydo prigimtis. Jis atsiranda, kada tai, ką laikai savu, pakliūva į kito rankas. Tik skiriasi – priklausomai nuo charakterio – pavydo išraiška. Žinoma, Shakespeare’o laikais 16-17 a. Anglijoje vis dar viešpatavo patriarchalinė teisė. O rašo jis apie Italiją. Vadinasi, Otelo ir

Dezdemonos tragedija vyksta vėlyvųjų viduramžių ir Renesanso visuomenėje. Beje, Italijos aristokratės, pavyzdžiui, Mediči giminės, nenusileisdavo vyrams nei intrigomis, nei valdingumu. Pagal tų laikų papročius Dezdemonos, kaip kilmingos damos, padėtis nėra tipiška. Vargu ar dauguma Venecijos didikių arba Britanijos hercogienių galėjo būti lengvai pasmaugtos savo vyrų. Nors tam tikrų psichopatiškų tipų tuo metu būta. 16 a. Britanijoje viešpatavo Tiudorų dinastija, kurios karaliai iš tiesų pasižymėjo panašiais bruožais. Štai Henrikas VIII žudydavo savo žmonas politiniais sumetimais. Nunuodijimų, intrigų, žudymų 16 amžiuje buvo nepaprastai daug. Iš esmės Shakespeare’as rašė apie savo laikų kasdienybę: jeigu nusikeltume į tą epochą, galbūt pamatytume gerai užmaskuotą politinę pjesę, o šiandien mums tai – pamokoma istorija apie aklą pavydą.Jagas – amžinas herojus, konformistas, prisitaikėlis, mokantis manipuliuoti kitais. Tokių žmonių buvo visada. Dažniausiai jie nepastebimi, užsidarę, gana lankstūs ir mokantys prisitaikyti. Naudodamiesi kieno nors naivumu, godumu ar bailumu, šie žmonės pasiekia reikiamą tikslą. Žinoma, negalima žmonių griežtai skirstyti į manipuliuotojus ir nemanipuliuotojus, nes dauguma kartais esame linkę pasinaudoti kitais. Visi iš vaikystės prisimename šnabždant į ausį: „Su tuo nedraugauk, nes jis taip pasakė”. Mes visi pasitaikius progai galime regzti intrigas. Tačiau į dideles intrigas – tokias, kai žmogus gali nužudyti kitą, reikia turėti didesnį polinkį, „lavinti” jį visą gyvenimą. Todėl galima sakyti, kad manipuliuotojo tipas išsiskiria iš kitų asmenybės tipų. Dažniausiai tai gana pastabūs, logiški žmonės, gebantys surežisuoti tam tikras situacijas, kurios tokiam naiviam ir savininkiškam žmogui kaip Otelas užvirins kraują.

Kodėl Otelo ir Dezdemonos istorija iki šiol jaudina? Nes tai tragedija. Čia apeliuojama į labai stiprius jausmus, kurie įsimena ilgam. Žmonės gali ignoruoti kūrinius, kalbančius apie moralės dalykus, nekreipti dėmesio į istorinę kroniką. Į tragedijas visada reaguojama stipriai, nes jose vaizduojami maksimalūs jausmai.Šiuo atveju turime tragediją, nes pavydas yra neteisingas. Žūva nekaltas žmogus nuo taip pat nekalto žudiko, įkliuvusio į manipuliuotojo rankas. Ir Otelas, kuris nužudo, o vėliau susivokia, ką padarė, tampa savo sąžinės auka. Jis kenčia ne mažiau nei mirštanti Dezdemona.
Dezdemona iš tikrųjų nekalta, nes neketino išduoti savo vyro. Shakespeare’o pjesėje tragedijos kaltininkai yra Jagas ir, jeigu galima taip pasakyti, savininkiška aistra. Bet netgi Otelo negalima laikyti kaltu, nes ir psichiatrinėje ekspertizėje pasitaiko atvejų, kai žmogžudžiai išteisinami pripažinus, kad jie išgyveno patologinį afektą, t. y. visiškai negalėjo atsakyti už savo veiksmus.