“Pagalvinis”

Martin McDonagh

PAGALVINIS

Režisierius: Jonas Vaitkus

Trukmė: 3 val. 10 min.

Iš anglų kalbos vertė Aistė Ptakauskaitė

Dailininkė – Eglė Richter

Kompozitorė – Jurgita Mieželytė

Premjera –  2006 sausio 27 d.

Vaidina:

Vidas Petkevičius

Sergejus Ivanovas

Aleksas Kazanavičius

Arnoldas Jalianiauskas

Remigijus Bilinskas

Dovilė Šilkaitytė

Saulius Sipaitis

Dalia Morozovaitė

Tarp Lietuvos ir Airijos visada buvo ypatingas santykis, mus sieja ne tik politiniai ar socialiniai ryšiai, bet ir savitas dvasinis panašumas, gal todėl šis vienos iš įdomiausios ir aktualiausios Martino McDonagho pjesės pristatymas Lietuvos teatre gali tapti tikra airiškų herojų, airiškų realijų ir idėjų antpuoliu. Mus, kaip ir visą pasaulį turėtų sužavėti provincialios ir laukinės, bet labai nuoširdžios ir naivios šalies pašėlę herojai, visa širdimi pasiryžę aukotis vardan savosios Airijos. Tokie herojai gimsta tik drėgnų rūkų ir linksmo viskio šalyje, garsėjančioje ir savo maištingais jokių meninių tabu nepaisančiais dramaturgais.

Neatsitiktinai Martinas McDonaghas yra vadinamas šiuolaikinio teatro stebuklu. Šešiolikos metų metęs mokyklą jis praleido penkerius metus rašydamas scenarijus radijui ir kolekcionuodamas neigiamus atsakymus, kol galiausiai du scenarijus nupirko Australijos radijo stotis. Jis užtruko tik aštuonias dienas rašydamas savo pirmąją pjesę „Lineino grožio karalienė”(1996) parašymui. Kai ši pjesė buvo pastatyta Londone 1997, jis buvo dvidešimt septynerių metų dramaturgas, kurio keturios naujausios pjesės drebino garsiausias Anglijos teatro scenas. Visų tuo metu rašytų pjesių veiksmas vyksta Airijos vakaruose, kur jis praleisdavo kiekvieną vasarą, bet niekada nėra gyvenęs nuolat. Įdomu tai, kad jie su broliu gimė ir užaugo Londone, tik jų tėvai paliko juos bręsti Londono džiunglėse sugrįždami gyventi į gimtąją Airiją. Vasarodamas pas tėvus Galway, Airijoje Martinas McDonaghas susidomėjo specifiniu Vakarų Airijos dialektu, kurio kalbine raiška vėliau sėkmingai pasinaudojo savo kūryboje. Jo pjesėse esama ironiška šiurkštaus kaimiško dialekto, pirmykščio simbolizmo ir juodojo humoro kombinacija tapo tikru McDonagho pjesių sėkmės pasaulio teatruose garantu. Didžiausią įtaką Martino McDonagho kūrybai padarė jau minėto Džono Synge‘o, Haroldo Pinterio kūryba bei Britų televizijos komedijos. Kritikų įsitikinimu, dramaturgas veikiamas ir Davido Lynch‘o, Martino Scorsezes, Terencio Malick‘o bei Quentino Tarantino kinematografijos šedevrų.

2003 metais parašyta Martino McDonagho pjesė „Pagalvinis” iki šiol laikoma viena iš jo kūrybinių viršūnių. Pirmasis pjesės pastatymas įvyko tais pačiais metais Nacionaliniame teatre Londone, 2005 metais įvyko pjesės premjera Amerikoje, Booth teatre Niujorke. 2004 metais „Pagalvinis” laimėjo prestižinius Olivier ir Evening Standard apdovanojimus. Tai vienintelė Martino McDonagho pjesė, kurioje veiksmas vyksta ne Airijoje. Dramaturgas veiksmo vietą perkėlė arčiau Rytų, į kalėjimo kamerą, kuri tūno išgalvotoje totalitarinėje valstybėje, šiek tiek primenančioje žydų getus Lenkijoje. Čia, žiaurios diktatūros, tvyrančios už kalėjimo kameros sienų, fone, atsitinka neįtikėtina istorija. Jauną rašytoją Katurjaną – aktorius Sergejus Ivanovas, suima policija, jis mano, kad yra baudžiamas už kitokį mąstymą ir nuoširdžiai nesupranta, kodėl yra tardomas – juk jis tik rašo pasakas apie kerštą už nekaltų vaikučių ašaras. Visą tiesą žiūrovai sužino tik pabaigoje, prieš tai atsisveikinę su visa serija iliuzijų. Pasirodo, kažkas mieste preciziškai praktikoje realizuoja kruvinas rašytojo fantazijas, atkuria ištisus niūrių, gotikinių, panašių į košmariškus sapnus pasakų siužetus. Kameroje įvyksta rašytojo akistata su dviem tvarkos sargais – policininkai Tupolskis – aktorius Vidas Petkevičius ir Arijelis – aktorius Aleksas Kazanavičius tikri smurto virtuozai. Šių personažų rankomis dramaturgas išmeta savo firminį kozirį – beprasmiška, nužmoginta prievarta, Tarantiniškos kraujo upės yra tapusios išskirtiniais Martino McDonagho kūrybos ženklais.

Atrodo, viskas paprasta – „Pagalvinis” – pjesė apie atsakomybę už savo poelgius, apie pavojingą menininko fantazijos jėgą, kuri ne tik kuria, bet ir griauna, naikina. Bet neveltui dramaturgas yra tituluojamas didžiuoju paradokso meistru – savo „Pagalviniame” jis iškelia globalius dievoieškos klausimus. Ir sugriauna mitą apie tai, kad šiame gyvenime galima būti atsakingu už ką nors, nes rūpestis žmogumi – Dievo prioritetas. Ir niekieno kito. Būtent užuojauta ir rūpestis priveda pagrindinį herojų Katurjaną iki visiško jo idėjų kracho. Pasakas apie atlyginimą už kančias rašytojas kuria savo nepilnaverčiam broliui Michailui – aktorius Remigijus Bilinskas arba Arnoldas Jalianiauskas. Ir būtent Michailas, prisiklausęs pasakų inscenizuoja gyvenime jų kruvinus siužetus. Stumiamas sadistiškų instinktų jis ne tik žudo vaikus, jis dar ir įduoda brolį policijai…

Kaip ir didysis Šekspyras, Martinas McDonaghas kuria pjesės apie tai, „jog viskas neteisinga šiame pasaulyje”. Užuojauta gimdo prievartą, grynas menas verčia žudyti, šizofrenija – viena iš grynojo proto formų. Vienintelė panacėja šiam pasauliui – juokas, ironiškas, nuoširdus, graudus, visas pasaulio spalvas talpinantis juokas – gimstantis viso pasaulio teatro scenose.