Paroda “Išlikęs laikas. Medinių bažnyčių interjai”

Paroda “Išlikęs laikas. Medinių bažnyčių interjai”

2015 m. lapkričio 26 d. 17.30 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Arsenalo g. 1, atidaroma Raimondo Paknio fotografijų paroda „Išlikęs laikas. Medinių bažnyčių interjerai”. Paroda veiks iki 2016 m. sausio 27 d. Dauguma nuotraukų fotografuotos 2006-2011 m., kartu su dr. Dalia Vasiliūniene rengiant knygą „Lietuvos medinės bažnyčios” (2012). Parodą parėmė Lietuvos kultūros taryba. Parodos rengėjai: Lietuvos nacionalinis muziejus, R. Paknio leidykla.

Raimondas Paknys – fotografas, Fotomenininkų sąjungos narys nuo 1976 m. Svarbesni leidiniai su jo nuotraukomis: „Lietuvos bažnyčių menas” (1993), „Senoji lietuvių skulptūra” (1994, abiejuose – ir A. Baltėno nuotr.), „Lietuvos peizažas” (2004), „Tylos gausmas” (2009), „Lietuva” (2011), „Lietuvos medinės bažnyčios” (2012), „Lietuvos pilys, dvarai, rūmai” (2014).

Menotyrininkė Dalia Vasiliūnienė, pristatydama R. Paknio fotografijų parodą „Išlikęs laikas. Medinių bažnyčių interjerai”, parodos kataloge rašo: „Savame krašte esame išlaikę išties unikalų paveldą: juk daugeliui Europos šalių šimtmečiais tobulinant mūrinės bažnytinės architektūros konstrukcijas ir meninę raišką, Lietuvoje iki pat moderniųjų laikų buvo puoselėjama medinės sakralinės architektūros tradicija.

Mūro ir medžio meistrai visais laikais sekė naujoves, mokėsi vieni iš kitų. Lietuvos medinėse bažnytėlėse ypač ryškų pėdsaką paliko barokas. Šiam patetiškam stiliui įsigalėjus didingose Europos katalikų šventovėse, talentingi Lietuvos drožėjai perprato jo stulbinančius iliuzinius efektus, galybe ir džiugesiu spindinčią puošybą ir perkėlė visa tai į atokias Lietuvos bažnyčias – jose atsiskleidė neprilygstama medinio baroko įvairovė.

Aplinkybės mūsų krašte taip susiklostė, kad išliko ne anksčiau nei XVIII šimtmetyje statytos medinės bažnyčios, tebėra tik nedidelė dalis senųjų altorių, – tačiau kiek juose intuityvios grožio pajautos, kūrybiškumo, meilės Dievui ir savo amatui! Ir visa tai, deja, mažai kam pažįstama – bažnytėlės ištuštėjusiose parapijose atrakinamos kartą kitą per savaitę ar per mėnesį; be to, argi patekę šventovėn mišių metu išdrįstume smalsiai tyrinėti dekorą? Ar turėtume galimybę dirstelėti į zakristiją ar fundatorių ložę?

 

Tad parodos nuotraukos suteikia retą, gal net vienintelę galimybę pažinti šį kultūros paveldą. Žvelgdami į jas pasijuskime atsitiktiniu svečiu kuklioje bažnytėlėje – pravėrėme sunkias duris ir netikėtai išvydome joje slypintį grožį: šviesos nužertus kirviu tašytus sienojus, tolygiai išrikiuotus senus klauptus navose, presbiterijos gilumoje dunksančius ištaigingus altorius, nepakartojamas jų formų ir spalvų variacijas, drožinių augmenijos tankmę, blausiai auksu švytinčius medinius akantus, naiviai pamaldžių šventųjų veidus, pūstažandžių angelų šypsenas, šviesos pluoštą ant numintų grindų…”

DAUGIAU