Pasija pagal Joną
Johann Sebastian Bach (1685-1750)
PASIJA PAGAL JONĄ (JOHANNESPASSION)
Inscenizacija vokiečių kalba
Bendras Paryžiaus „Châtelet” teatro, LNOBT ir „Vilniaus festivalio 2007″ pastatymas
Muzikinis vadovas ir dirigentas Rolf Beck (Vokietija)
Režisierius, scenografas, choreografas ir šviesų dailininkas Robert Wilson (JAV)
Kostiumų dailininkė Frida Parmeggiani (Italija)
Solinių šokių choreografė Lucinda Childs (JAV)
Choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas
Premjera LNOBT 2007 m. birželio 14 d.
J. S. Bacho „Pasiją pagal Joną” režisierius Robertas Wilsonas, vadinamas „vedančia figūra eksperimentinio teatro srityje, scenoje eksperimentuojantis su laiko ir erdvės parametrais, peržengiantis įprastinio teatro ribas” – taisykles laužantis, mįslingas ir nesuprantamas, bene kontroversiškiausias nūdienos menininkas.
Šiame pastatyme Robertas Wilsonas ne tik režisuoja, bet ir kuria scenografiją, yra šviesos dizaineris, choreografas. Akademinės muzikos pasaulyje jis bene plačiausiai žinomas kaip dirbęs su Philipu Glassu, statant kompozitoriaus operą „Einšteinas paplūdimyje” – šis pastatymas režisierių išgarsino visame pasaulyje. Operos žanras šiam avangardistui nėra svetimas – yra režisavęs „Parsifalį”, „Lohengriną”, „Moterį be šešėlio”, „Pelėją ir Melisandą”, „Užburtąją fleitą”, „Madam Baterflai”. Beje, ir režisieriaus bendravimas su Paryžiaus Châtelet teatru nebuvo pirmas – čia R. Wilsonas yra pastatęs „Nibelungo žiedą”.
Anot paties režisieriaus, J. S. Bacho „Pasija pagal Joną”- „iš tikrųjų tai kūrinys ne sceniniam pastatymui. Tai nuostabi muzika, kurios veikiausiai net nereikia statyti, nes kad ir ką bedarytum, visa tai trikdo ir ardo natūralią šios muzikos tėkmę. Jos nereikia vaidinti, juolab bėgioti po sceną. Jau geriau tada užsimerkti ir klausytis vien tik garsų. Bacho „Pasiją pagal Joną” sudėtinga režisuoti – turi būti taip, jog net ir statiški solistai bei atlikėjai taptų paveikūs.” Ržisieriaus stiliui būdingas asketiškumas, lėta veiksmo, judesio kaita, be galo išplėstos erdvės ar ištęsto laiko pojūtis. Apie šio kūrėjo darbus neretai kalbama, jog koncentruojamasi į judesį, vaizdą, manipuliacijas šviesomis ir šešėliais, būdinga tyla, kuri iškalbingesnė už žodį, pabrėžiamas žodžių taupumas, kalba mažai naudojama, manipuliuojama triukšmu ir tyla.
Dažniausiai akcentuojama viena stipriųjų R. Wilsono kūrybinių pusių – tai jo kuriamas apšvietimas, kuris tampa „pagrindiniu aktoriumi scenoje”. Avangardisto nuomone, būtent apšvietimas yra svarbiausia teatro dalis, šviesų žaismas gali kūriniui suteikti tikrąją gyvybę. „Šviesos pagalba aš tapau, statau, komponuoju. Šviesa yra stebuklinga burtų lazdelė”.
Spektaklio trukmė 2 val.
