Paskaita „Procesija: judesys ir demonstravimas“

Kovo 29 d., ketvirtadienį, 18 val. Bažnytinio paveldo muziejus kviečia į Dangės Vitkienės paskaitą „Procesija: judesys ir demonstravimas“.

Procesija – vienas populiariausių ritualų religinėje praktikoje, todėl įvairiomis formomis reiškiasi daugelyje religijų ir kultūrų: procesijos praktikuotos Mesopotamijoje, Egipte ir kitur, be šios religinės praktikos neįsivaizduojamos ir šiandienės didžiosios religijos: krikščionybė, induizmas, budizmas. Tad kalbant apie tokį įvairialypį reiškinį kaip procesija tenka apsiriboti konkrečiais pavyzdžiais, kaip antai Dievo Kūno procesija, Katalikų Bažnyčios liturginiuose metuose jau septynis šimtus metų užimančia ypatingą vietą. Lietuvoje Dievo Kūno procesiją XV amžiuje išgarsino jėzuitai – mokyklinio teatro Lietuvoje pradininkai. Vaizdingos ir ritualizuotos Dievo Kūno procesijos tapo viena populiariausių kovos su Reformacija, Švč. Sakramento kulto gaivinimo, katalikybės skleidimo ir įtvirtinimo priemonių. Ypač stipriai tai reiškėsi sostinėje.
Dangė Vitkienė, pasitelkdama XV a. pab.–XX a. pr. Dievo Kūno procesijų aprašymus, gilinsis į du pagrindinius procesijos elementus – demonstravimą ir judesį. Šioje procesijoje demonstruojamas Dievas – Švč. Sakramentas. Paskaitoje nagrinėjami klausimai: kokią žinią perteikia konsekruotos Ostijos išnešimas į viešumą ir į ką nukreiptas šis aktas? Kaip šia demonstruojančia procesija siekiama mokyti, kovoti, vienyti? Dievo Kūno procesija priskiriama prie teoforinių, t. y. dievybę išjudinančių procesijų. Judesio svarba atsiskleidžia ryškiu pavidalu – jai priklauso vadinamosios „stotys“, t. y. vietos, kur maldininkai sustoja ir atlieka maldos judesius bei apeigas. Prelegentė judesį nagrinės kaip sakralizuojantį aktą, kuris Dievo Kūno procesijoje išryškina tokius vienos kultūros ar religijos ribas peržengiančius reiškinius kaip rato forma, ritualizuotas susidūrimas su svetimybe ir su Kitu.

5 Lt., studentams – nemokamai