Pavasario lygiadienis

Pavasario lygiadienis. Diena lygi nakčiai, šviesa lygi tamsai. Nuo Pavasario lygės tamsa tirpsta lyg sniegas, užleisdama vietą šviesai, vis ilgesniam saulutės ratui. Pavasario lygė – tai atskaitos taškas, kai saulė pateka tiksliai rytuose, leidžiasi vakaruose. Žemdirbiškoje tradicijoje (jau nuo II tūkst. pr. Kr. ) buvo pradedami skaičiuoti naujieji metai.

O pradžia be ritualo neįmanoma. Marginamas ir ridenamas kiaušinis – pradžių pradžios simbolis. Margučių ženkluose sumirga begalės saulyčių – Pasaulio medžio kosmogramų. Nuo seniausių laikų buvo žinomas paslaptingas ryšys tarp žmogaus pasaulio ir visatos darnos. Nuo neolito iki dabar žmogus įrėžia ženklus, bylojančius apie tobulą visatos sandarą, ryšį tarp dangaus ir žemės, gyvųjų ir mirusiųjų, žymi saulės kelionę dangumi.

Pasaulinės žemės dienos ir Pavasario lygiadienio renginius 1992-2000 m. Centras rengė kartu su Aplinkos ministerija.

Nuo 2008 m. naujai atgaivinti Pavasario lygiadienio renginiai „Šventaragio ugnys” (2008), „Šventaragio aukurai” (2009) vyksta Šventaragio slėnyje – nuo Lietuvos taikomosios dailės muziejaus iki Katedros aikštės bei Neries krantinėje prie Karaliaus Mindaugo tilto Vilniaus miestą puošia Pavasario lygiadieniui paminėti skirta ugnies ir muzikos kompozicija. Šiam renginiui moksleiviai atsineša savo gamybos šviečiančių paukštelių, aukurų, kuriais papuošia medžius Šventaragio slėnyje. Iš žvakučių sukomponuoja įvairius baltiškuosius ornamentus, kurie atspindi geležinių koplytstulpių, kryžių saulutes, žalvario amžiaus papuošalus, verpsčių, velykinių margučių raštus. Ženklai palydimi tradicinės muzikos – uždegami (šie ženklai ir šviečiantys paukščiai palei medžių šaknis šviečia per visą naktį). Uždegus visus ženklus, žvakėmis „uždegamas” takas į Gedimino kalną, nešama gyvoji ugnis, giedamos sutartinės. Gedimino kalne atliekama apeiga prie aukuro – įkurta Pavasario lygiadienio ugnis. Ženklų kompoziciją audžia dailininkė Julija Ikamaitė.