Silfidė

Herman Løvenskjold
Auguste Bournonville (1805-1879) choreografija
SILFIDĖ
2 veiksmų baletas
Choreografas Johan Kobborg (Danija)
Dailininkas Peter Farmer (Didžioji Britanija)
Dirigentas Martynas Staškus

Auguste Bournonville – žmogus, tituluojamas daniškojo baleto tėvu – gimė Kopenhagoje 1805 m. rugpjūčio 21d. Tais pačiais metais gimė ir Hansas Christianas Andersenas, artimas Bournonville’o draugas. Tarp šių bičiulių daug bendro – jų pasaulėžiūroje, jų kūrybos tiksluose. Abiejų kūryba – baletai ir pasakos, kuriose tiek vaikai, tiek suaugę randa savo išmintį ir jiems artimą prasmę, kuriose demoniškosios romantizmo būtybės gerokai pažabotos, ir visada triumfuoja gėris. Jų romantizmas kalbėjo natūralumo, tikrumo, liaudiškumo ir įdomumo vardu, kovodamas prieš kasdienę rutiną, besislepiančią po nuobodaus ir nykaus aristokratiško veidmainiškumo šydu.
Šokis su puantais Bournonvilliui nebuvo pats svarbiausias baleto elementas. Geriausiai jam sekėsi sudaryti nepriekaištingas žingsnelių kombinacijas, sudarančias įspūdingus šokio piešinius. Bournonvilliui daug įtakos padarė metai, praleisti Paryžiuje, kur jis tarsi sugėrė į save visas esmines romantinio baleto idėjas. Jo mokyklos esmė – prancūzų šokio gramatika su jos pomėgiu puošnumui, gracingumui.
Daniškosios „Silfidės” premjera įvyko 1836 m. lapkričio 28 d., pagrindinius vaidmenis šoko Lucille Grahn ir pats Auguste Bournonville. Kartais naujovė pribloškia pačiu tinkamiausiu momentu, „Silfidė” buvo tokia naujiena, kad visi stebėtojai turėjo pripažinti jos teisę į šlovę.
Silfidė tapo simboliu, sukėlusiu įvairiausių kalbų. Vieni žavėjosi, kiti piktinosi, krikščionys demokratai atvirai skelbė prieštaravimą krikščioniškoms dogmoms… Mintis apie žmogiškosios prigimties dualizmą ir atsirado drauge su krikščionybe, tačiau romantizmo epochoje tapo tiesiog esmine. Iškilo klausimas: ar tam, kad pasiektume harmoniją, turime atsisakyti kažkurios savo sielos dalies? Egzistencijos dvilypumas tapo „Silfidės” pagrindu. Visą baletą gaubiantis liūdesys – tai ne vien škotiškųjų kalnų ir vokiškų miškų sukurtas efektas, padedantis sukurti teatrališką nuotaiką, šis liūdesys gimsta iš nuojautos, kad mūsų gyvenimas negrįžtamai prarado savo lengvumą ir harmoniją.
Spektaklio trukmė 2 val.