Stasio Eidrigevičiaus kūrybos paroda
Mažoji Stasio Eidrigevičiaus kūrybos retrospektyva
STASYS EIDRIGEVIČIUS. Mediniškiai, Lepšiai, Panevėžys, Kaunas, Vilnius, Varšuva
Panevėžio miesto dailės galerija daug metų bendradarbiauja su pasaulinio garso dailininku Stasiu Eidrigevičiumi. Kartu buvo vykdyti projektai: „Stasio Eidrigevičiaus ekslibrisų, plakatų paroda” (1993 m.), „Stasio dienos Panevėžyje” (1996 m.). Pastarasis projektas buvo grandiozinis, vykęs net šešiose kultūros erdvėse: Panevėžio miesto dailės galerijoje „Anuomet. Piešiniai ir tapyba”, Galerijoje XX „Pamatas. Instaliacija”, Panevėžio fotografijos galerijoje „Takas. Fotografija”, Algimanto galerijoje „Lietuviai. Grafika”, kultūros centre „Garsas” filmai apie Stasį, J. Miltinio dramos teatre „Dirvonas. Improvizacija mirusiems namams”.
Menininkas patikėjo Panevėžio miesto dailės galerijai rodyti jo darbus Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje ARTVILNIUS’11, vykusioje praeitų metų liepos mėnesį LITEXPO parodų centre, Vilniuje. Tuomet Stasio Eidrigevičiaus kūrybos paroda, kurioje buvo eksponuoti 23 kūriniai, sukėlė didžiulį lankytojų susidomėjimą.
Panevėžio miesto dailės galerijoje vykstanti paroda „Mediniškiai, Lepšiai, Panevėžys, Kaunas, Vilnius, Varšuva” – mažoji Stasio Eidrigevičiaus kūrybos retrospektyva. Ši paroda unikali tuo, kad joje eksponuojami kūriniai nebuvo rodyti Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje S. Eidrigevičiaus retrospektyvinėje parodoje „Veidas ant kaukės”, kurioje buvo galima pamatyti apie 200 darbų iš 1974-2000 m. laikotarpio.
Menininkas įrodo kokią svarbią reikšmę ir prasmę jis skiria vaikystei, kuri kaip leitmotyvas eina per visą kūrybą. Jo šaknys stipriai įaugę gimtinėje ir tą liudija nuolat besikartojantys motyvai, simboliai, veidai. Tą liudija ir noras sugrįžti, koks jis bebūtų užimtas.
Šioje parodoje pats pavadinimas nusako Stasio Eidrigevičiaus kelią nuo Mediniškių iki Varšuvos, nuo vaikystės iki išplaukimo į plačiuosius vandenis, kuomet buvo pelnytas pasaulinis pripažinimas. Panevėžio miesto dailės galerijoje eksponuojami pirmieji studijų metų darbai, alsuojantys gimtųjų vietų dvasia: „Bulviakasis”, „Napalys”, „Petras”, „Tėvo arklys”. Ekspozicija įdomi ir plati visomis prasmėmis. Čia rodomi įvairiais laikotarpiais nuo 1970 iki 2012 m. sukurti piešiniai, temperos, pastelės, aliejaus darbai, plakatai ir fotografija.
Jolanta Lebednykienė
Parodos kuratorė, Panevėžio miesto dailės galerijos direktorė
Stasys Eidrigevičius – Lietuvos dailės klasikas, Nacionalinės premijos laureatas, dešimčių tarptautinių apdovanojimų savininkas, palikęs ryškų pėdsaką knygų iliustravimo, ekslibriso srityse, pripažintas plakatų meistras. Kuria aliejinės tapybos darbus, pasteles, akvareles, skulptūras, kaukes, estampus, piešinius, fotografijas.
Gimė 1949 07 24 Mediniškiuose, augo Lepšių k. (Panevėžio r.). 1973 baigė Valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Nuo 1980 gyvena Varšuvoje (Lenkija). Jis yra Lenkijos dailininkų sąjungos (nuo 1981), Tarptautinės meno asociacijos (nuo 1988) narys. Įvairiose pasaulio šalyse jis yra surengęs per 100 personalinių parodų, dalyvavo daugybėje tarptautinių parodų, tapo ne vienos jų laureatu.
Menininkas garsina Lietuvos vardą visame pasaulyje. Jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Lenkijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos, JAV, Meksikos, Japonijos ir kitų šalių muziejai.
Apdovanojimai
2010 Gloria Artis medalis, Varšuva, Lenkija
2009 Garbės daktaro laipsnis, Vilnius, Lietuva
2009 Bronzos medalis, Toyama, Japonija
2001 Lietuvos Nacionalinė premija
2000 Gedimino 4 laipsnio ordinas, Lietuva
1999 Aukso medalis Lenkų plakato bienalėje Katovicuose, Lenkija
1994 Aukso medalis Tarptautinėje plakatų parodoje Tojamoje, Japonija
1993 Aukso medalis, Niujorkas, JAV
1991 Didysis prizas, Bratislava, Slovakija
1990 Didysis prizas, Belgradas, Jugoslavija
1989 Didysis prizas Tarptautinėje plakatų bienalėje Lahti, Suomija
1988 Sidabro medalis, Niujorkas, JAV
1987 Gold Hugon, Chicago, USA
1986 Didysis prizas Tarptautinėje vaikų knygų parodoje Barselonoje, Ispanija
1973, 1975, 1979 Garbės medaliai Tarptautinėje ekslibrisų bienalėje Malborke, Lenkija
Kas yra Stasys? Žinoma, Stasio nebūtų, jei ne Stasys Eidrigevičius, Alfonsos ir Leonardo sūnus, gimęs 1949 metais liepos 24 dieną Mediniškiuose Panevėžio apskrityje, 1968-1973 metais studijavęs tapybą Dailės institute Vilniuje, 1980-aisiais apsistojęs Varšuvoje, trijų vaikų tėvas, pasaulyje garsus menininkas, surengęs per šimtą individualių parodų, pelnęs Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją bei daugybę tarptautinių apdovanojimų. Tačiau šis vardas šiandien reiškia ir kiekvieną Eidrigevičiaus kūrinį, o tai tūkstančiai plačiai pasklidusių piešinių, šimtai tapybos darbų, ekslibrisų, miniatiūrų, pastelių, plakatų, dešimtys iliustruotų knygų, įvairių žanrų fotografija, skulptūra, instaliacijos, performansai, teatro spektakliai, vaidmenys filmuose ir dienoraščių puslapiai. Neatskiriama Stasio dalis – kūrinių interpretacijos, gausi bibliografija – parodų recenzijos, kūrybos apžvalgos, katalogų įžangos, filosofinės esė ir pokalbiai su menininku, taip pat – jo žiūrovai, saugantys jį savo atmintyje, nes šio menininko sukurti vaizdai, sykį pamatyti, nepriklausomai nuo žiūrinčiojo valios dažniausiai įstringa ilgam, gal net visam laikui, jie neužmirštami, neišdildomi ir nesupainiojami su kitais.
Stasys – tai savita gentis vaizdų, kurių prigimtinės savybės tik matomos, bet neapibūdinamos žodžiais, kurie keliauja per įvairias dailės rūšis ir medijas, keičiasi, bet vis dėlto išlieka ir tarsi norėtų būti nepriklausomi, įrodyti esą ne vien neeilinės autoriaus vaizduotės padariniai.
Pirmasis svarbus menininko įkvėpimo šaltinis – vaikystės prisiminimai, jis ne kartą yra sakęs, kad namai, kuriuose užaugo, sodyba Lepšių kaime netoli Panevėžio, – lyg jo vaizduotės lopšys. Tėvų namai namučiai – Stasio vaizdų gimtinė ir ta prasme, kad čia jie prasidėjo, kaip vaizdams tradiciškai ir dera, atsirado autentiškų juslinės tikrovės žymių pavidalu – šviesos atspaudų, analoginių fotografijų. Dar paauglystėje Stasys įsigijo pirmąjį fotoaparatą, mechaninę analoginio vaizdo kamerą, ir studijų metais kaskart parvykęs namo vis darydavo nespalvotas nuotraukas (kitokių juostų tuomet Lietuvoje nebuvo), fotografuodavo savo artimiausią, ranka pasiekiamą gyvenamąją aplinką – trobesius, kiemą ar gretimas apylinkes. Tėvą, motiną, seseris Apoloniją ir Genę, kuoktelėjusius kaimynus Petrą ir Napalį (šis išsigandęs kartą net bandė slėptis krūmuose). Veidai dažniausiai kaip tik ir nufotografuoti iš labai arti, kartais jie net netelpa nuotraukose, tačiau neretai juose taip pat matyti žmonės prie namų, prie lango ar už jo – „paveiksle”.
Ilgainiui žmogaus veidas tapo pagrindiniu Stasio kūrinių siužetu, tačiau labai svarbus išliko ir namo, mažos trobelės motyvas. Stasiui išvykus iš tėvų namų, o ypač persikėlus į Lenkiją, namas dažnai ėmė kartotis miniatiūrose, knygų iliustracijose, ofortuose ir pastelėse. Jis čia mažėja ir tolsta arba subyra į dalis, darosi per ankštas it išaugtas rūbas, nuskrieja jo stogas, tačiau kartais kažkas mėgina jo dalis vėl sujungti, išlaikyti sykiu. Vėliau jis tampa vientisu abstrakčiu ženklu, kuris susiduria su kūnu, įsikuria galvoje ar ant širdies.
Kartais iš namo driekiasi kelias, išteka iš jo it upelis ar ugniakuro dūmai, bet dažniau takas suaugęs su kūnu, jis – žmogaus tęsinys. Ankstyvojoje Stasio kūryboje – ekslibrisuose, ofortuose, miniatiūrose, knygų iliustracijose – kelio motyvas, regis, buvo visų matomų ir nematomų saitų pirmavaizdis, o saitai reiškė ryšius su artimaisiais, su pasauliu ir su kitais žmonėmis – mintimis, paštu ar laidiniu telefonu, jie – bet kokios komunikacijos ir medijos kaip susisiekimo kanalo pirmavaizdis.
Teatras, kaukės bei gyvi modeliai po 2000-ųjų ir paskatino menininką sugrįžti prie fotografijos: darydamas kaukes iš popieriaus masės, kurias pristatydavo ant gyvų modelių, jis pastebėjęs, jog modelis su kauke tampa lyg nauju, teatriniu žmogumi, tad panoro parodyti ir modelio kūną su įvairiu rekvizitu „situacijose, artimose teatrui ar vaikų žaidimams”. Nuotraukų su pinokiškos kilmės atributais serijos atspaustos vienoje Paryžiaus studijoje vadinamuoju Fressono metodu, litografijai artima fotografikos technika, dėl kurios atspaudas prilygsta vienetiniam darbui.
Pastelės, kuri po 1984-ųjų apsilankymo Vakarų Berlyne tapo viena svarbiausių Stasio naudojamų technikų, darbuose išryškėjo naujas vaizdo sąrangos principas – vieno stambaus motyvo. Paukščiai, klounai ir ypač gausūs „vieniši portretai” čia užima visą lapo formatą, panašiai kaip jaunystės laikų nuotraukose, o neretai ekslibrisuose ir iliustracijose. Nepaprasta šių išdidintų veidų savybė – nepakartojamas, kaskart kiek kitoks, individualus žvilgsnis. Nedidelės, viena nuo kitos nutolusios apvalios akutės, turinčios tik obuolį ir vyzdį, labiau primena gyvūnų negu žmogaus akis, tačiau svarbiausia, kad jos žvilga, kartais net atrodo lyg sudrėkusios, nes visuomet turi šviesos atspindžio, blizgesio tašką, kuris ir suteikia žvilgsniui gyvybę. Šios mįslingų, nebūtinai žmogiškų būtybių akys dažniausiai žvelgia lyg ikonos – seka žiūrovą, kur jis bebūtų, mato visus vienu sykiu, reikalauja atsakomojo žvilgsnio, bet kartu tarsi užburia, verčia apstulbti ir drovėtis.
Svarbi Stasio kūrybos dalis – plakatai, kuriuos menininkas pradėjo kurti nuo 1980-ųjų, jau Lenkijoje, ir per dešimtmetį sukūręs apie du šimtus, tapo šios srities pasaulinio masto klasiku. 2000 metais Lietuvos nacionaliniame muziejuje surengta Stasio plakatų paroda, čia saugomas jų rinkinys. Visi Stasio darbai artimi plakato kalbai, nes juose vyrauja vienas motyvas ar situacija, o plakatas visuomet nurodo vieną kultūros ar politikos reiškinį, privalo trumpai, vienu ypu išreikšti pagrindinę idėją, kad žiūrovui ji būtų išsyk suprantama ir akivaizdi. Stasio plakatai ne tik gerai atlieka savo užduotį – informuoja, bet ir skleidžia nevaldomą prasmės perteklių.
Erika Grigoravičienė
Dailės istorikė ir kritikė, humanitarinių mokslų daktarė
Tekstai iš Stasio Eidrigevičiaus kūrybos albumo „STASYS | piešiniai | fotografijos | plakatai | paveikslai | simboliai | saitai | paslaptys | žvilgsnis”
