Teka upė

Šeštą dešimtį skaičiuojantis Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Jaunimo tautinių šokių ansamblis „Sietuva“ ruošiasi pristatyti žiūrovams naują liaudiškų šokių programą „Teka upė“. Muziką programai rašė Jūratė Baltramiejūnaitė, Diana Moisejenkaitė, Nijolė Sinkevičiūtė bei Arūnas Rakšnys. Liaudies melodijas harmonizavo ansamblio liaudies instrumentų orkestro vadovas Laurynas Vaitkus. Choreografijos autorius – ansamblio meno vadovas Edmundas Žička. Tai pirmoji jo autorinė programa, kuriai realizuoti prireikė beveik trijų metų.

Programa „Teka upė“ – tai beveik valandos trukmės teatralizuotas koncertas, kurį kuriant buvo stengiamasi išlaikyti liaudiško šokio tradicijas nesinaudojant modernaus, šiuolaikinio ar klasikinio šokio leksika. Šiai programai specialiai sukurta dešimt šokių. Didžioji dalis šokių turi pagrindimą ar atitikmenis liaudies choreografijoje ir tik trys kūriniai nuo pradžios iki pabaigos yra autoriniai kūriniai. Ruošiant programą, buvo atliktas ir didelis pasiruošiamasis darbas studijuojant lietuvių liaudies choreografijos pavyzdžius.

Kuriant programą taip pat buvo stengiamasi į šokius įpinti bendrą siužetą, taip priartinant ją prie šokio spektaklio. Ar tai pavyko ir ar galima šią programą vadinti šokio spektakliu – spręsti žiūrovams. Programos siužetas – tai išgalvota istorija apie Ją ir Jį, į kurių likimus netikėtai įsiterpia gamtos stichija.

Trumpas siužeto aprašymas

Gamtos ir žmogaus gyvenimo ratas nenumaldomai sukasi savo ritmu ir kaip gėlei ateina laikas žydėti, taip Jai atėjo laikas tekėti…
Vakaronė jau eina į pabaiga, artėja laikas visiems išsiskirstyti. Muzikantas smagiai groja paskutinę vakaro polką, kuriai pasibaigus, ruošiasi traukti namo. Tačiau besilinksminantis jaunimas nori šokti ir prašo muzikanto sugroti dar bent vieną melodiją. Muzikantas sutinka pagroti, tik jei išsirinkta mergelė įvykdys jo prašymą. Suskamba rami ir svajinga valso melodija. Tik Jos vienos šis paskutinis valsas jau nebedžiugina. Ji vis nerimastingai ieško supykusio mylimojo žvilgsnio. Šokiui pasibaigus, visi atsisveikina, o Ji taip ir nebespėja visko Jam paaiškinti.
Kilusi audra bei patvinusi upė sulaužo tiltą, tad jaunimas nebegali susitikti ir pasilinksminti kaip vėliai. Jis pasiryžta atstatyti tiltą ir surinkęs būrį vaikinų patraukia į mišką kirsti rąstų, o kitame upės krante Jo iki pat sutemų laukia Ji.
Tiltas pastatytas ir jaunimėlis, kaip ir seniau, susirenka į vakaronę. Slogios nuotaikos vedama Ji pirmoji atbėga į šventės vietą, tačiau Jo dar nėra. O jaunimas smagiai šoka ir džiaugiasi. Poros nori ne tik pasirodyti vienos prieš kitas, demonstruodamos vis sudėtingesnius žingsnius, bet taip pat ir išmokti naujų judesių bei šokių. Net atvykę sveteliai, šokio pagauti, suskelia „savąsias polkas“. Šokiu besidžiaugiant, atrodo, kad vakaronė niekada nesibaigs…