G. F. Händelio opera ”Acis & Galatea”

Acis & Galatea
2 veiksmų pastoralinė opera anglų kalba

Georg Friedrich Händel 
(1685–1759)
Johno Gayʼaus libretas

Vilniaus senajame teatre pristatoma Georgo Friedricho Händelio operos „Acis ir Galatėja“ premjera – bendras „Operomanijos“ ir Vilniaus senojo teatro pastatymas. Spektaklyje susijungia operos žanre debiutuojančio režisieriaus Pauliaus Markevičiaus vizija ir legendinio britų klavesinininko bei dirigento Trevoro Pinnocko muzikinė interpretacija.

Antikinis mitas apie Acį, Galatėją ir Polifemą čia virsta jausminga drama apie meilę, susiduriančią su brutalios jėgos pasauliu. Tai pasakojimas apie tyrumą, pavydą, netektį ir prigimtinį šviesos ilgesį, peržengiantį net mirties slenkstį.

Šiame pastatyme Händelio pastoralė atsiveria kaip sapniškas ir vizualiai pulsuojantis pasaulis, kuriame susilieja baroko muzika, fizinis teatras bei metaforiškas scenos vyksmas. Žaidžiant šviesos ir tamsos, judesio ir garso, mito ir tikrovės priešybėmis, kuriama erdvė, kurioje viskas nuolat kinta, o virsmas tampa esmine kūrinio ašimi.

Premjeroje skamba originali Händelio orkestruotė ir istoriniai instrumentai, o tarptautinei atlikėjų komandai vadovauja baroko muzikos autoritetas Trevoras Pinnockas. Tai reta galimybė patirti autentišką baroko muzikos skambesį ir iš naujo išgirsti istoriją, kurioje trapiausia meilė paaiškėja esanti stipresnė už bet kokią griaunančią jėgą.

Muzikos vadovas Trevor Pinnock
Režisierius Paulius Markevičius
Scenografės: Ugnė Tamuliūnaitė, Paulina Turauskaitė
Šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas
Choreografė Oksana Griaznova
Kostiumų dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė
Kostiumų dailininkės asistentė Paulina Turauskaitė
Vizualinio identiteto kūrėjas Visvaldas Morkevičius

Solistai: Lauryna Bendžiūnaitė (Galatėja, sopranas), Ilker Arcayürek (Acis, tenoras), Ruairi Bowen (Damonas, tenoras), Tadas Girininkas (Polifemas, bosas)

Vilniaus senojo teatro aktoriai: Jelena Ragimova, Telman Ragimov, Anžela Bizunovič, Vladimir Dorondov, Liuda Gnatenko, Viktoriia Aliukone-Mirošnikova, Jekaterina Makarova, Jurij Ščiuckij, Kyrylo Kremenčuk, Artur Svorobovič

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas Modestas Barkauskas), Ieva Baublytė (fleita), Nele Vertommen (obojus), Shunsuke Kawai (obojus), Leszek Wachnik (fagotas)

Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas)

Dirigentas Trevor Pinnock (klavesinas)

Koncertmeisterė Lina Giedraitytė
Režisieriaus padėjėja Gina Busko
Anglų kalbos mentorė Fiona Laird

Prodiuseriai: „Operomanija“, Vilniaus senasis teatras
Rėmėjai: LR kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė
Informacinis partneris LRT

Muzikos vadovas ir dirigentas Trevor Pinnock:

Georgo Friedricho Händelio „Acis ir Galatėja“ yra vienas populiariausių šio kompozitoriaus sceninių kūrinių. Šios „mažosios operos“ (taip pats ją vadino) premjera įvyko 1718 m., vėliau kompozitorius operą kelis kartus redagavo, o mes atliekame 1739 m. versiją, į kurią Händelis įtraukė chorą. Siekėme atkurti Händelio garsų pasaulį priartėdami prie jo laikmečio skambesio, todėl naudojame to laikotarpio medinius pučiamuosius instrumentus – obojus ir fagotą bei kelių tipų blokfleitas; aš diriguoju orkestrui būdamas prie klavesino, kuris kartu su bosiniais instrumentais sukuria ritminį piešinį, tokį svarbų barokiniam skambesiui.

Nuo uvertiūros presto ir operą atidarančio pirmojo choro greitai žengiame į jaudinančią ir tragišką meilės istoriją. Naudodamas paprastą kontrastingų solistų balsų raišką, kurią lydi styginiai ir kartais nuskambantys pučiamųjų instrumentų solo, Händelis parodo savo meistriškumą – energijos jėgą, kurią vis dar stipriai juntame, nors prabėgo jau trys šimtmečiai.

Režisierius Paulius Markevičius:

Ovidijaus „Metamorfozėse“ aprašytas Acio (Akio / Akido) ir Galatėjos mitas – tai meilės, susiduriančios su brutalia jėga, istorija. Ši istorija simboliška: žmogus pamilsta Nimfą – nežemišką, tyrą būtybę. Jų santykius nutraukia brutali jėga – kiklopas – pavydo ir pykčio alegorija, kurią tikriausiai kiekviena epocha gali įprasminti savais simboliais. Juk užvis stipriausia naikinanti jėga yra meilė be atsako. Istorijos pabaiga vis dėlto mus grąžina prie viltingo pažado, kad meilė yra amžina, o amžinybė nugali ir įprasmina viską.

Händelis šį mitą pažadino pastoralinės operos forma. Pastoralė, kaip idiliško pasaulio idėja, tampa vienu esminių atspirties taškų scenos vyksmui. Spalvinga, vitališka, svaiginanti muzikos jėga traukia pasinerti į nekasdienišką pasaulį. Muzika čia tampa pagrindiniu laiko ir erdvės architektūros matu, kuriuo remiantis kuriamas poetinis, metaforiškas pasakojimas. Interpretuojant bei cituojant baroko skulptūrose ir tapyboje sustabdytas choreografines žmonių santykio akimirkas, spektaklyje sujungiamos operos ir fizinio teatro priemonės.

Scenografė ir kostiumų dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė:

Scenos erdvė projektuojama kaip kintantis kraštovaizdis, kuriame šviesa, šešėlis ir organiškos formos keičia viena kitą, atliepdamos barokinės Händelio muzikos sluoksnius. Šviesa veikia kaip pagrindinė jėga – ji siūlo nuotaiką ir kismą, išryškina ir paslepia. Scenovaizdis balansuoja tarp tikrovės ir jos atspindžio, o žiūrovas kviečiamas ne tik stebėti, bet ir panirti į siūlomą būseną. Kostiumai taip pat perteikia šviesos ir šešėlio santykį.

Scenografė ir kostiumų dailininkės asistentė Paulina Turauskaitė:

Scenovaizdžio plastinę raišką inspiravo gamta, kviesdama išlaikyti harmonijos ir tyrumo principus, būdingus pastoralinei estetikai, kartu ji atspindi ir veikėjų emocines būsenas. Remiantis antikine mitologija, scenografijoje išryškinamas žmogaus ir gamtos vienovės bei transformacijos motyvas, sustiprinamos meilės, netekties ir amžinumo temos.

Trukmė: 90 minučių (be pertraukos)
Premjera: 2026 m. birželio 19 ir 20 d., Vilniaus senajame teatre
Anglų kalba su surtitrais lietuvių ir anglų kalbomis