KELIAUJANTYS. rež. Árpád Schilling

Režisierius: Árpád Schilling

Dramaturgas: Árpád Schilling

Dramaturgo asistentas: Justas Tertelis
Dramaturgo asistentė: Urtė Rudzytė

Scenografė ir kostiumų dailininkė: Renata Valčik

Kompozitorius: Martynas Bialobžeskis

Šviesų dailininkas: Audrius Jankauskas

Choreografė: Vesta Grabštaitė

Vokalo korepetitorė: Renata Gilienė

Režisieriaus asistentas: Matas Makauskas

Vaidina: Janina Matekonytė, Martynas Berulis, Andrius Bialobžeskis, Matas Dirginčius, Nerijus Gadliauskas, Giedrė Giedraitytė, Simona Grigoryan, Ina Kartašova, Karolis Kasperavičius, Aleksas Kazanavičius, Viktorija Kuodytė, Dalia Morozovaitė, Lukas Petrauskas, Aušra Pukelytė, Saulė Emilija Rašimaitė, Gintautė Rusteikaitė, Matas Sigliukas, Saulius Sipaitis, Gediminas Storpirštis, Simonas Storpirštis, Jonė Šadeikė, Dovilė Šilkaitytė, Paulina Taujanskaitė, Vytautas Taukinaitis, Neringa Varnelytė, Donatas Želvys

 

„Keliaujantys“ – tai trečiasis vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo pastatymas Jaunimo teatre. Šįkart režisierius bendram darbui subūrė beveik visą teatro trupę siekdamas sukurti spektaklį, pasakojantį apie patį teatrą per kuriančių žmonių bendruomenės istoriją. Apie jos kelionę laike keičiantis kartoms. Apie tai, kas atskirus individus sieja vieną su kitu, ir kas skiria. Kas laiko tėkmėje išnyksta, ir kas išlieka…

Šiuo spektakliu siekiu pabrėžti teatro trupės svarbą, o ji gyva tuomet, kai nuolat keliauja. Per skirtingus istorinius laikotarpius, įvairius stilius, įvairias temas, skirtingas auditorijas… Kiekvienas taip pat keliauja savo viduje, dvasiškai. Išgyvena nuolatinį atsinaujinimą. Keliavimas man reiškia būtinybę atgimti. Nepasiduoti. Turime nuolat judėti ir kisti, kad išliktume gyvi.

Mums reikia kažko, kas mus vienytų. Labiau nei baimė ir pasididžiavimas. Ne kalba, ne vėliava, ne istorija. Kažkas daugiau nei tai. Mus gali vienyti suvokimas, kad egzistuojame vienas kitam, esame žmonės… Choras laike ir erdvėje. Žmonės interesų ir vertybių kovoje. Kuo daugiau interesų, tuo mažiau vertybių. Ir atvirkščiai. Choras, kaip karavanas, juda. Jis eina į priekį, vėl ir vėl įprasmindamas save. Nes gyventi reikia. Ir turime dainuoti. Kam gyventi, jei negalime laisvai dainuoti?,– klausia Á. Schillingas.