Kompozitoriaus Algirdo Martinaičio 60-metis

Kaune, Šv.Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, rengiamas koncertas, skirtas kompozitoriaus Algirdo Martinaičio 60-čiui.

Kauno valstybinės filharmonijos organizuotame koncerte A.Martinaičio kūrinius chorui atliks Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija”.

Diriguos šio choro meno vadovas Gediminas Ramanauskas. Koncerte dalyvaus kompozitorius A.Martinaitis.

Įėjimas nemokamas.

A.Martinaitis (g. 1950) yra Lietuvos muzikos akademijos profesoriaus Eduardo Balsio kompozicijos klasės absolventas (1978). 1987-1990 m. dirbo Rusų dramos teatre, nuo 1995 iki 1998 m. buvo Akademinio dramos teatro muzikinės dalies vedėjas.

1989 metais kompozitorius buvo apdovanotas Lietuvos Nacionaline premija. Už muziką teatrui jam suteikta Kristoforo premija (1997) ir Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimas (2009). Jo multimedijinė kompozicija „Teisingojo žodžio malda” 2004 m. buvo išrinkta geriausiu elektroakustiniu kūriniu Lietuvos kompozitorių sąjungos organizuojamame geriausių metų kūrinių konkurse. 2010 m. kompozitorius apdovanotas Vilniaus savivaldybės premija už nuopelnus Vilniaus kultūrai.

A.Martinaitis — tikras romantinio kūrėjo pavyzdys. Ypač svarbią vietą kompozitoriaus kūryboje užima religinė muzika.

XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai jis debiutavo kartu su bendraminčiais neoromantikų kartos kompozitoriais, gamtiškųjų inspiracijų prisodrintos jo kompozicijos išsiskyrė ypatingu poetiškumu ir giliu emociniu poveikiu. Šį „gamtos ciklą” vainikavo kamerinė kantata-koncertas „Cantus ad futurum” (1982), kuri tapo savotišku šios kompozitorių kartos manifestu, išreiškiančiu jos estetines ir etines nuostatas, jausmus, baimes ir viltis. 

Devintajame dešimtmetyje kurtame kamerinių kūrinių cikle – „Pradžios ir pabaigos knygoje” – liūdną džiūstančių medžių, senkančių upių ir nykstančių paukščių grožį pakeitė blogio, gyvuliškumo ir Paskutiniojo teismo motyvai. Tuo metu A.Martinaitis parašė ir „Nebaigtąją simfoniją” (1995) – vieną iš sėkmingiausių ir dažniausiai atliekamų lietuvių simfoninių kūrinių.

Savo naujausiais kūriniais kompozitorius nuolatos provokuoja apmąstymus apie autorystės ribas, individualumo ir originalumo sąvokoms priešindamas banalybę, mėgdžiojimą ir jau atrastų, išmėgintų dalykų kartojimą. Tokius aukštosios ir žemosios kultūros hibridus kompozitorius vadina „muzika iš antrų rankų”.