LVSO | SMUIKO ŽVAIGŽDĖ CHRISTIAN TETZLAFF IR LVSO

2026 m. spalio 9 d. 19 val.

LVSO | SMUIKO ŽVAIGŽDĖ CHRISTIAN TETZLAFF IR LVSO

É. Lalo. Ispaniškoji simfonija (pranc. La Symphonie espagnole)

J. Brahms. Simfonija Nr. 3 F-dur, op. 90

Christian Tetzlaff, smuikas

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras

Dirigentas Gintaras Rinkevičius

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras siūlo unikalią galimybę išgirsti vieną įspūdingiausių smuiko žvaigždžių klasikinės muzikos scenoje Christianą Tetzlaffą. Smuikininkas itin vertinamas visame pasaulyje dėl savo išraiškingų, įžvalgių ir asmeniškų interpretacijų. Jo savitas požiūris į partitūrą, nuolatinis jausminės ir kompozicinės gelmės ieškojimas ilgainiui subūrė ištikimų klausytojų ratą, kurie jo pasirodymus dažnai apibūdina kaip egzistencinę patirtį.

Ch. Tetzlaffas yra koncertavęs su visais žymiausiais pasaulio orkestrais: Berlyno, Vienos, Niujorko filharmonijų, Bostono, Čikagos, Karališkuoju Amsterdamo „Concertgebouw“, Londono ir daugeliu kitų. Jo repertuaras platus – nuo J. S. Bacho solo sonatų ir partitų iki rečiau atliekamų G. B. Viotti ir J. Joachimo koncertų, taip pat šiuolaikinių G. Ligeti, J. Widmanno ir Th. Adèso kūrinių. Britų dienraštis „The Guardian“ 2015 m. Ch. Tetzlaffo griežiamą L. van Beethoveno Koncerto smuikui interpretaciją su Londono simfoniniu orkestru, diriguojamu Danielio Hardingo, apibūdino kaip „geriausią šio kūrinio atlikimą, kokį kada yra tekę girdėti“. Nuo 2012 m. Ch. Tetzlaffas yra Kronbergo akademijos profesorius, 2023 m. jis tapo muzikos festivalio „Spannungen“ Heimbache (Vokietija) meno vadovu.

Koncertui Vilniuje Ch. Tetzlaffas pasirinko prancūzų kompozitoriaus Édouardo Lalo (1823–1892) „Ispaniškąją simfoniją“, šių dienų muzikos kritikų vertinamą kaip koncerto smuikui žanro kūrinį. 1847 m. parašytas kūrinys Paryžiaus scenos šviesą išvydo laikotarpiu, kuomet ispaniški motyvai muzikoje tapo itin madingi.

Antrojoje koncerto dalyje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras atliks Johanneso Brahmso (1833–1897) Trečiąją simfoniją, išsiskiriančią gyvybinga orkestruote, išradingu ritminiu ir metriniu lankstumu bei puikiu organišku vystymusi. Išklausęs simfoniją, Antonínas Dvořákas laiške leidėjui Fritzui Simrockui rašė: „Neperdėdamas galiu pasakyti, kad šis kūrinys pranoksta pirmąsias dvi J. Brahmso simfonijas; jei ne didingumu ir galia, tai grožiu – tikrai. Kokių nuostabių melodijų čia yra!“ A. Dvořáko entuziazmas buvo pagrįstas: šios simfonijos premjera 1883 m. su Vienos filharmonijos orkestru sulaukė didžiulio pripažinimo.