Skulptūrų paroda „Dievui ir Žmogui“

Skulptūrų paroda „Dievui ir Žmogui“

 

Nuo vasario 24 d. Bažnytinio paveldo muziejuje pristatoma kunigo Antano Rimavičiaus (1865-1933) skulptūrų paroda „Dievui ir Žmogui”.

 

Religinės temos kūriniai sudaro didžiąją A. Rimavičiaus kūrybos dalį. Niekur nesimokęs dailės ar drožybos amato savamokslis skulptorius, nelyginant kaimo dievdirbys, nesitenkino vien mažomis skulptūrėlėmis, bet ėmėsi ir įspūdingą dydį (3 metrus) siekiančių skulptūrų drožybos. Kitaip nei kaimo dievdirbių kūryboje, tarp jo skulptūrų neišvysime tokių šventųjų kaip šv. Jurgis, šv. Izidorius, šv. Florijonas, šv. Agota ir kitų svarbių valstiečių kasdieninės veiklos globėjų. Kitokį temų pasirinkimą galima paaiškinti tuo, kad A. Rimavičius, būdamas kunigas ir savo kūrinius skyręs bažnyčioms, atliepė tuo metu, t. y. XX a. I pusėje, Bažnyčios skleistos Dievo gailestingumo ir meilės žmonijai idėją. Todėl tarp jo kūrinių svarbią vietą užima laiminančio Kristaus, Jėzaus maldos Alyvų kalne, Švč. Jėzaus Širdies siužetai. Nemažai kūrė ir Švč. Mergelės Marijos, ypač Dievo Motinos su Kūdikiu, Lurdo Švč. Mergelės Marijos, Pietos atvaizdų.

Plastine prasme A. Rimavičiaus kūriniai balansuoja tarp liaudies meno ir bažnytinės dailės estetikos. Figūrų monumentalumas, frontalumas, proporcijų deformacijos, formų išilginimas, kurį pabrėžia vertikalaus ritmo rūbų klosčių linijos, jo skulptūras sieja su Aukštaitijos dievdirbystės tradicija. Tačiau kūriniai, kuriuose kopijuojamos barokinės bažnytinės skulptūros ar sekama jomis, rodo menininko pastangas siekti bažnyčioms kuriančių meistrų lygį. Šiose skulptūrose drožėjas jautriai atkartoja barokinių skulptūrų banguojančių draperijų plastiką, grakščius judesius, subtilią veido išraišką.

Antanas Rimavičius gimė 1865 m. spalio 28 d. Šakynos ūkininko Juozo Rimavičiaus šeimoje. Pradinį mokslą baigė Šakynos parapinėje mokykloje, vėliau mokėsi Šiaulių valstybinėje gimnazijoje. 1884 m. įstojo į Peterburgo kunigų seminariją ir, 1890 m. ją baigęs, trumpam atvyko į Kauną, kad būtų įšventintas kunigu. Antanas Rimavičius kunigavo katalikiškoje Latgaloje, čia pasižymėjo kaip aktyvus ganytojas, nagingas bažnyčių atnaujintojas. Mirė 1933 m., palaidotas Rubenėje.

Skulptūrų saugotojas ir parodos idėjos autorius – Šiaulių „Aušros” muziejus. Antrojo pasaulinio karo metais muziejaus eksponatai buvo išslapstyti daugiau nei 50 vietų. Dalis A. Rimavičiaus skulptūrų žuvo Gilvyčiuose, bet didžiausia netektis patirta 1944 m., kai į Šiaulių „Gubernijos” alaus daryklos sandėlį pataikė bomba ir sunaikino 46 medines skulptūras. Nemažai A. Rimavičiaus kūrinių liko Latvijoje – katalikų bažnyčiose, muziejuose, daug jų žuvo, kaip ir Lietuvoje. Kaip liudija išlikusios skulptūros, brandžiausias menininko kūrybos periodas buvo paskutinis jo gyvenimo dešimtmetis. Sprendžiant iš jose įrėžtų datų, skulptorius daugiausia kūrė perkopęs 50 metų.

 

Parodos rengėjai: Bažnytinio paveldo muziejus ir Šiaulių „Aušros” muziejus

Paroda veiks iki balandžio 30 d.

Daugiau informacijos: tel. 8 5 269 7800, el. p. muziejus@bpmuziejus.lt

DAUGIAU