Užgavėnės

Užgavėnės – viena smagiausių ir visų labiausiai mėgstama kalendorinių švenčių tiek visoje Lietuvoje, tiek ir Vilniuje. Tai žaidybinio pobūdžio renginys. Čia daug erdvės žaismei, valiūkavimui, visokeriopai saviraiškai. Į lietuvių tradicinius Užgavėnių papročius įsipynę labai seni tikėjimai, susiję su žemės žadinimu naujam gyvybės ciklui. Tradicine švente džiaugiasi tiek vyresnės kartos žmonės, tiek jaunimas. Šventė tebėra išlaikiusi natūralų ir spontanišką pobūdį, be to, visi žino, kas čia vyksta.

Vilniaus etninės kultūros centro vyr. koordinatoriaus Stasio Kavaliausko teigimu, pirmieji Vilniaus mieste Užgavėnių šventę pradėjo švęsti Žemaičių kultūros draugijos, Vilniaus skyriaus žemaičiai 1989 m. „Gerai prisimenu, kaip pirmąjį kartą kokia 20 Vilniaus žemaičių per Užgavėnes išėjo į Vilniaus gatves ir kokio tai atgarsio sulaukė. Niekas iš pradžių net negalvojo, kad čia taip visi Užgavėnėmis susižavės, kad jos išaugs į visuotinę miesto šventę, nes čia anksčiau Užgavėnių niekas nešvęsdavo. Žmones patraukia tie teatralizuoti momentai. Gali įsijungti į šią šventę kaip lygus su lygiu be didesnių pastangų – pasidarei kaukę, atitinkamai apsirengei ir jau sukiesi šventės šurmulyje” .

1992 m. įsteigus Vilniaus etninės veiklos centrą, jau nuo 1993 m. Užgavėnes Vilniaus mieste pradėjo rengti centro darbuotojai. Pirmaisiais šventės rengimo metais buvo apsiribojama grupelės persirengėlių vaikštynėmis po miestą ir Morės sudeginimu Mokytojų namų kiemelyje.

Vilniaus etninės kultūros centro Užgavėnių šventė yra rengiama pagal Žemaitijos regiono tradiciją, kuri nebuvo nutrūkusi ir natūraliai išliko iki šių dienų.

Linksmas persirengėlių vaikštynių šurmulys Vilniaus mieste prasideda jau dieną. Vakarop sudeginti žiemos pamėklę Morę ir žiemą išvaryti susirenka kaukėtos būtybės Meška, Gervė, Raitelis ant arklio, Giltinė, Ožys, Daktaras ir kitokie veikėjai čigonai, vengrai, žydai, elgetos, velniai, raganos, Lašininis besigrumiantis su Kanapiniu, ant pavažos ar rato vežama Morė – nelabosios, įsipykusios žiemos dvasia.

Kai visų kaukėtų džiaugsmui ant laužo čirškėdama supleška Morė ir į miesto padangę šauna žiemos pabaigą pranašaujančios spalvotos ugnys, Kanapinis laimi grumtynes su Lašininiu ir „išveja” pastarąjį iki pat Velykų.

Šventės metu valgoma daug riebaus ir sotaus maisto, tradicinių blynų, simbolizuojančių pirmykštę duonos auką.