Chominciamento di gioia. Banchetto musicale

Chominciamento di gioiaBoccaccio „Dekamerono” laikų virtuozinė šokių muzika

Ansamblis UNICORN Austrija
Guillermo Perez – organetas
Thomas Wimmer – fidelis, liutnia
Wolfgang Reithofer – mušamieji
Michael Posch – išilginės fleitos

Po 1348 metais siautusio maro Europa neteko beveik 25 milijonų žmonių. Tačiau nepaisant šių milžiniškų aukų, šiaurės Italijoje budo kitoks gyvenimas, įtakojamas naujų kultūrinių impulsų. Tai buvo ankstyvojo renesanso užuomazgos, gimstant humanizmo idėjoms, demokratiniams valdymo būdams, plėtojantis sėkmingai prekybai. Dėl klestinčios audinių pramonės praturtėjo ir svarios įtakos įgijo aristokratų ir miestiečių luomas, tuo pačiu prisiimdamas atsakomybę dėl kultūros reikalų. Jie finansavo universitetų steigimą, kuriuose gimdavo atradimai, grindžiami filosofijos, istorijos ir medicinos žiniomis – išaušo modernusis amžius.
Giovanni Boccaccio novelių rinkinyje „Dekameronas” (1353) užrašytas pasakojimas apie dešimtį Florencijos kilmingų vaikinų ir merginų, kurie dešimčiai dienų nuo siaučiančio maro siaubo, mirties, chaoso ir baimės pasaulio nutaria pasitraukti į užmiesčio dvarą. Persikėlę tarsi į žemiškąjį rojų, jie leidžia laiką mėgaudamiesi menais, dainuodami, šokdami, pasakodami istorijas. Nors kol kas jų bendravime atsispindi aukštas viduramžių „riteriškos meilės” idealas, lygiagrečiai čia gyvuoja ir erotiškos meilės išraiška.
„Dekamerone” rasime daug užuominų apie to meto muzikinius įpročius: „Po pietų karalienė liepė atnešti instrumentus, nes visos damos, taip jau ir kavalieriai, mokėjo šokti, o keletas iš jų – puikiausiai groti ir dainuoti; karalienės įsakymu, Dionėjas paėmė liutnią, Fjameta violą, ir abu švelniai užgrojo šokį. Karalienė, tarnus išsiuntusi valgyti, sykiu su kitomis damomis ir dviem jaunikaičiais susikibo už rankų ir palengva ėmė suktis ratu, o prisišokę pradėjo dainuoti linksmas, gražias daineles” (Pirma diena, įvadas). Kitoje vietoje muzika paguodžia meilės kančių kamuojamą jauną merginą: „Anuomet Minučas garsėjo kaip geriausias giesmininkas ir muzikantas, kurį mielai priimdavo pats karalius […]. Paguodęs ją keliais meilingais žodžiais, jis švelniai sugriežė viola vieną šokį, o paskui ėmė dainuoti dainas” (Dešimtoji diena, septinta novelė; vert. E. Viskanta).
Iš to matyti, kad kasdieniame gyvenime muzika skambėjo nuolat. Kaip kad Boccaccas kasdienę šnekamąją kalbą ir populiarius pasakojimus pakylėjo į meno lygmenį, taip atsitiko ir lengvai įsidėmima žemesniųjų klasių šokių muzika, kuri, įvilkus ją į menišką rūbą, galėdavo būti atliekama ir viešai. Nors didžioji dalis muzikos, atėjusios iš viduramžių, buvo vokalinė, šioje programoje skambės muzika iš trijų rankraščių, kuriuose užrašyta ir instrumentinių kūrinių – tai Robertsbridžo kodeksas, Londono rankraštis (BL 29987) ir taip vadinamas Faencos kodeksas.
Pirmasis, datuojamas1360 metais, siejamas su Italijos trecento stiliumi. Trys šokiai ir trys motetų perdirbiniai, užrašyti klavyrine tabulatūra, greičiausiai skirti vargonams.
Londono rankraštyje (Britų biblioteka, 29987) užrašyta šokių muzika iš šiaurės Italijos. 15 instrumentinių pjesių gal pirmąkart muzikos istorijoje turi ir pavadinimus, kurie nesusiję su dainų tekstais (kaip paprastai būna), bet yra beveik programiniai, kaip „Trys šaltiniai” („Tre Fontane”) ar „Džiaugsmo pradžia” („Chominciamento di gioia”).
Faencos rankraštis, skirtas greičiausiai vargonininkui, buvo užrašytas apie 1420 m. Jame sudėti instrumentiniai populiarių pastarųjų 40 metų dainų perdirbiniai, kuriuos nežinomas muzikas varijavo, ornamentavo. Šitaip aranžuota jo amžininkų, žymių kompozitorių Guillaume’o de Machaut, Jacopo da Bologna, Francesco Landini muzika, atspindinti italų ir prancūzų stilių samplaiką, buvo tipiška prancūzų meno įtaką patyrusiems šiaurės Italijos dvarams.

„Ensemble Unicorn” vadovo Michaelio Poscho tikslas – neįprastai naujomis interpretacijomis padaryti viduramžių ir ankstyvojo renesanso muziką kuo suprantamesnę plačiajai auditorijai. Jo vadovaujami senosios muzikos specialistai iš Austrijos, Ispanijos, Šveicarijos ir Vokietijos, sudarantys ansamblio branduolį, visas jėgas skiria gyvybingam muzikos atlikimui ir autentiškai improvizacijai. Priklausomai nuo atliekamos programos, papildyti ansamblį yra kviečiami patyrę instrumentininkai ir dainininkai.
Ansamblis pagrįstai didžiuojasi nemaža kompaktinių plokštelių kolekcija, o taip pat jau kelerius metus vaidina svarbų kultūrinį vaidmenį, bendradarbiaudamas su Federaline mokslo ir meno ministerija, Austrijos ambasadomis ir kultūros institutais.
Šalia nuolatinių gastrolių visoje Europoje, ansamblis yra koncertavęs Kanadoje, Turkijoje, Libane, Sirijoje, Jordanijoje, Izraelyje, JAE, Irane ir kitose šalyse, dažnai kviečiamas pasirodyti tarptautiniuose festivaliuose ir koncertų cikluose.
Pasaulyje parduota daugiau negu 250 tūkstančių kompaktinių plokštelių su „Ensemble Unicorn” interpretuojama senąja muzika – tai rodo, kad klausytojai nepaprastai palankiai vertina šių Austrijos muzikų veiklą.

Michaelis Poschas studijavo išilginę fleitą Karintijos valstybinėje konservatorijoje, Vienos muzikos ir atlikėjiškojo meno akademijoje bei Trosingeno muzikos akademijoje, kur mokėsi pas Keesą Boeke’ą. Kaip solistas ir su įvairiais senosios muzikos ansambliais, tarp kurių – tokios grupės kaip „Accentus”, „Oni Wytars”, „Clemencic Consort”, „Concentus Musicus”, jis yra įrašęs daugiau kaip 30 kompaktinių plokštelių bei daug muzikos radijui ir televizijai.
Nuo 1991 m. „Ensemble Unicorn” vadovaujantis M. Poschas dažnai kviečiamas vesti išilginės fleitos ir senosios muzikos meistriškumo kursus Damasko Vakarų muzikos institute (Sirija), Amano Karališkojoje konservatorijoje (Jordanija) ir Briuselio Karališkojoje konservatorijoje. M. Poschas dėsto išilginę fleitą ir dėsto senosios muzikos kursą Vienos universiteto konservatorijoje, kurioje eina Senosios muzikos skyriaus vadovo pareigas.